Ligonis ligonį supras...

Aprašydami VII-tąjį p.Danutės Kašubienės, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos pirmininkės š.m. birželį suorganizuotą seminarą, užsiminėme, kad vienas pranešimas mus ypač sudomino – tai Stacionarių globos įstaigų problemos ir jų sprendimo būdai Šiaulių apskrityje. Šį pranešimą skaitė Linkuvos pensionato vyriausioji socialinė darbuotoja Renata Butkienė. Gaila, kad šiam pranešimui buvo parinktas nelabai tinkamas laikas, jis buvo skaitomas pats paskutinis, kai auditorija jau nuvargusi, o pristatomoji medžiaga – „kieta“, reikalaujanti daug dėmesio, „sunkiasvorė“: daugybė duomenų, temų ir potemių, apimančių įvairias Linkuvos pensionato gyvenimo sritis, problemiškus klausimus bei ištisą strategiją, kaip bandoma su jais susidoroti. Prelegentė akivaizdžiai skubėjo, skaitydama savo medžiagą, nes ir pati, matyt, juto seminaro dalyvių pervargimą. Jei būsiu teisingai supratęs, šis pranešimas buvo parengtas remiantis prelegentės magistriniu darbu.
Tačiau mūsų Pacientų teisių gynimo grupei (seminare buvome susirinkę beveik visi jai priklausantys) iškilo abejonių, ar iš tiesų Linkuvoje viskas taip gerai: ir tokia intensyvi sportinė veikla, ir daugybės projektų vykdymas (pvz., pensionatas pats želdinasi karklus, kad turėtų žaliavos pynimui iš vytelių, riša kilimus, turi atvejo vadybos projektą), ir daug kitokių įdomybių. Todėl po pranešimo pasiprašėme atvažiuoti ir atlikti gyventojų apklausą, tiesiogiai pabendrauti su jais bei su šių globos namų darbuotojais. Direktorė sutiko, ir sutartą dieną, liepos 19-tąją, iš pačios ankstumos išvykome į Linkuvą.
Diena pasitaikė vėjuota, vėsi. Varganai atrodė per šią permainingą vasarą nuo sausros išdegusios pievos, žemutėliai, nespėję aukščiau iškelti varpų javai, ir kuo toliau į šiaurę – tuo liūdniau.
Linkuva, visas Pakruojo regionas – istorinės Žiemgalos žemės. Žiemgalių kalba yra palikusi pėdsakų vietos patarmėse (jos priklauso šiaurinei aukštaičių tarmės atšakai). Senų žmonių kalboje dialektologai, tarmių tyrinėtojai, yra užfiksavę įdomų reiškinį – neretai, žodyje susidūrus dviem priebalsiams, įterpimas balsis, pvz.: daražas, žirag(a)s (galūnės čia trumpinamos), žiraklės, rakat(a)s; kai kuriuose kaimuose pastebėtas s,z painiojimas su š,ž: būdavo pasakoma ir saulė, ir šaulė, ziema ir žiema. Bet šiomis dienomis vargu ar beišlikę tokių kalbos įdomybių.
Pravažiavome patį Linkuvos miestelį (jis man pasirodė mielas, prižiūrėtas ir jaukus), ir labai punktualiai, 12-tą valandą (kaip buvo tartasi) jau buvome pensionate. Pensionatas yra už kokių penkių ar septynių kilometrų nuo Linkuvos.
Atvažiavome aštuoniese: Klubo pirmininkė D.Survilaitė, D. Gaurilčikienė, V.Lukanovas (mūsų vairuotojas), Z.Samsanavičiūtė, M.Nemanytė, V.Davidovičius, socialinė darbuotoja A.Lukoševičienė, ir aš, Edmundas.
Pirmiausiai susitikome su pensionato direktore Stefanija Dambrauskiene (nuotraukoje) ir vyriausiąja socialine darbuotoja Renata Butkiene. Kalbėjomės apie įvairius žmogiškus dalykus, klausėme, kokių sunkumų iškyla pensionato vadovybei. Pirmiausiai direktorė paminėjo prastą finansavimą ir bendrosios praktikos specialistų stoką: niekas nenori dirbti kaime, nors ir patalpos įrengtos, ir butus netoliese gautų. Anksčiau čia žmonės gyveno po 5-6, o vėliau, perstačius patalpas į mažesnius kambariukus – po 2-3. Dabar skatinama mažinti pensionatus. Šiuo metu Linkuvos pensionate gyvena 350 žmonių, įdomu tai, kad tik 26 jų – neveiksnūs. 237 gyventojai turi psichikos negalią, kiti – intelekto sutrikimų. Susiduriama su finansiniais sunkumais: dabar ypač pabrango kuras, o iš kiekvieno gyventojo pašalpos imama 350 Lt, ir tik 50 Lt išleidžiama ne maistui. Kitas klausimas: gyventojų mažėja, patalpos lieka, o finansavimas – nedidinamas. Iš ko tada išlaikyti tas ištuštėjusias patalpas? Kadangi kaime sunku pritraukti darbuotojų, tai ketvirčiu etato čia yra įdarbinta 10 pensionato gyventojų, o viena moteris dirba visu etatu. Už pagalbinius darbus mokamas ir valandinis užmokestis. Direktorė akcentavo, kad nemažai čia nukreiptų žmonių būtų galėję gyventi visuomenėje, dirbti, ir ji stengiasi, kad Šiaulių apskrities valdžia be reikalo nesiųstų žmonių į pensionatą, jeigu jie pajėgūs, socialinių darbuotojų padedami, gyventi savarankiškai, namie. Tačiau labai dažnai pensionato darbuotojų nuomonės nepaisoma, vis dar gajus požiūris „spręsti“ problemą žmogaus atsikračius – išsiųsti į pensionatą.
Kiekvienam gyventojui atidarytos kaupiamosios sąskaitos. Kalbėjomės su p.Renata, kaip elgiamasi, jei pensionato gyventojas, susikaupus nemažai pinigų sumai, užsimano juos iššvaistyti niekniekiams. Šis dalykas niekaip nereglamentuotas, todėl jį galima tvarkyti tik asmeniškai, geranoriška iniciatyva (kad nebūtų taip, kaip buvo Skemų pensionate Jono „Milijono“ atveju: gavęs 500 tūkstančių litų palikimą, šis žmogus jį kaipmat iššvaistė ir liko be nieko...). Jei iškyla panaši grėsmė, Linkuvos pensionato darbuotojai visaip įkalbinėja žmogų pinigus leisti protingiau, ir, atrodo, jiems tai kol kas pavyksta. Tačiau yra buvę atvejų, kai turėdami nemažai pinigų pensionato vyrai palieka šią įstaigą ir išeina gyventi pas kokią kaimo moterį, o kai pasibaigia visi jų ištekliai, tampa niekam nebereikalingi, benamiai: grįžti į pensionatą labai sunku dėl biurokratinių formalumų. Darbuotojams gaila tokių apgautųjų, ir jie stengiasi, kad tokie dalykai nepasikartotų, nors tai irgi – žmogiškumo, o ne kaip nors teisiškai reglamentuotas klausimas.
Dar keletas pensionato problemų: matyt, buvo pasinaudota vieno čia gyvenančio vyriškio asmeniniais duomenimis ir dabar viena iš mobiliojo telefonų ryšio kompanijų nori iš jo prisiteisti milžiniškas sumas už nesumokėtus pokalbius, nors šis žmogus tokiu telefonu niekada nesinaudojo. Kitas atvejis – iš moters, prieš dvylika metų nesumokėjusios baudos už važiavimą be bilieto, dabar bandoma išieškoti šimtus litų (pensionate ši moteris gyvena jau 10 metų). Bjauru, kai apgaudinėjami pensionato globotiniai, bandoma iš jų pasipelnyti. O „Telekomas“, dabartinis „Teo“, randa lėšų pasipuikuoti remdamas „Euroviziją“, tačiau įrengti šiam pensionatui taksofoną „Teo“ atsisako – per brangu. Dar viena bėda – pensionatas nebegali iš savo didelio sodo spaustis sulčių, sodintis daržovių, nes neleidžia sanitarijos tarnyba.
Direktorė, čia dirbanti jau ne pirmas dešimtmetis, labai jautriai kalbėjo apie pensionato gyventojus, sakė, kad dauguma jai kaip vaikai, o į vyresnius žmones žiūri kaip į sau lygius, gali su jais iš širdies pasikalbėti. Jei pensionate jau gyvena sūnus ar duktė, tai prireikus ir tėvams tokios globos, personalas stengiasi, kad ir jie būtų apgyvendinti čia, nebūtų atskirti nuo savo vaikų. Be to, direktorė prieštaravo, kad reikėtų diferencijuoti pensionatų gyven-tojus pagal amžių: jaunimas ir seni žmonės čia gerai sugyvena, vieni kitus globoja, senutės džiaugiasi suradusios „anūkus“, užsimezga santykiai, atstojantys natūraliai egzistuojančius šeimoje.
Pensionato gyventojai raginami aktyviai sportuoti, jau turi geros patirties. 2004 m. Linkuvos pensionato sportininkai dalyvavo Europos neįgaliųjų olimpiadoje Škotijoje ir laimėjo net tris aukso medalius ir vieną – sidabro medalį. Aukso medalio laimėtojas, lengvaatletis Rolandas Šiaučiūnas (nuotraukoje), yra laimėjęs daugybę medalių ir yra įtrauktas į žymiausiųjų Pakruojo krašto žmonių knygą.
Pasikalbėję su personalo atstovais, salėje susitikome su pensionato gyventojais (nuotraukoje). Pirmiausiai kalbėjo Klubo pirmininkė D.Survilaitė. Ji papasakojo apie mūsų organizaciją, ką mes veikiame ir kokiu tikslu esame apsilankę. Z.Samsanavičiūtė, Pacientų teisių gynimo grupės koordinatorė, išsamiau pristatė mūsų vykdomą pacientų teisių gynimo projektą, pakalbėjo apie keletą svarbiausių mūsų, vartotojų, juridiškai numatytų teisių, kurių nevalia pažeisti, ir, kaip profesionali teisininkė, pasiūlė visiems suinteresuotiems per apklausą į ją kreiptis konsultacijų (vėliau Zina atliko net keturias konsultacijas, daugiausiai – dėl neveiksnumo). M.Nemanytė papasakojo apie savo Klube einamas pareigas: dalyvavimas renginiuose, atstovavimas Klubui tarptautinėse konferencijose, straipsnių vertimai Klubo žurnalui. Aš prisistačiau visų pirma kaip psichikos paslaugų vartotojas, trintis 20 metų patirtį, akcentavau, kad šia prasme nesu labai kitoks nei dauguma čia susirinkusiųjų pensionato gyventojų. Papasakojau apie mūsų anketavimą Skemų pensionate, paminėjau, kad visi skemiškiai kaip susitarę gyrė direktorių, sakė, jog „jis labai geras“. Vėliau nuo šios mano pastabos susidarė komiška situacija, mat kaskart, kai išėję papasakoti apie savo gyvenimą pensionate žmonės pasakydavo, kad jų „direktorė labai gera“, visiems dėl analogijos su Skemais kildavo juoko banga. Apskritai su auditorija užsimezgė gyvas pašnekesys, diskusijos, žmonės buvo nesusikaustę, drąsūs ir linkę bendrauti. Kaip tik tą dieną linkuviečiai dalyvavo Šiauliuose surengtose varžybose, ir viena mergaičiukė, bėgikė, pasidalijo savo įspūdžiais. Ji laimėjo prizinę vietą, nors ir nebuvo to tikėjusis. Viena iš gyventojų, išsilavinusi jauna moteris, sakė čia besijaučianti labai gerai, nes galinti realizuoti savo profesionalius muzikinius sugebėjimus – vargonuoti, skambinti pianinu, burti dainuojančiuosius. Be to, čia ji susiradusi mylimą žmogų. Ši moteris teigė, kad mums, psichikos sutrikimų turintiesiems, būtinos „šiltnamio sąlygos“, nes kitaip labai sunku gyventi: eiti į parduotuvę, gamintis valgyti, tvarkytis namie, visuomenės nebūti atmestiems. Aš sutinku, kad visa tai nėra lengva, tačiau nuo pasakymo „šiltnamio sąlygos“ viduje pasišiaušiau: man tai tolygu visiškai kapituliacijai. Aš to nenoriu. Taip pat ir kitiems mūsų Klubo nariams toks požiūris nebuvo priimtinas.
Vienas pagyvenęs vyriškis papasakojo savo gyvenimo istoriją, padeklamavo savo paties sukurtų gražių eilių (mes jas spausdiname). Eilutę iš jo eilėraščio ir pasirinkau straipsnio pavadinimui. Paraginome visus rašyti į mūsų žurnalą, papasakoti apie save, siųsti savo kūrybą.
Baigę oficialų susitikimą, ėjome apžiūrėti pensionato patalpų. Pensionatas – iš trijų dviaukščių korpusų, labai jauki aplinka, švaru. Kambarėliai nors mažučiai, tačiau gražiai sutvarkyti, beveik kiekviename – pačių gyventojų nusipirkta vaizdo ir garso aparatūra, kai kurie gyventojai nusipirkę savų baldų, jei nepatinka pensionato duoti. Daug kur dėl jaukumo ant sienų pakabinti kilimai, kai kurie iš jų rišimo būdu sukurti pačių pensionato gyventojų. Aktyviausia kilimų rišėja – Dalia Sukuckaitė, dauguma kilimų – jos rankų darbas. Matėme ir keramikos, vytelių pynimo dirbtuvėles (kaip minėjau, karklus pynimui linkuviečiai auginasi patys). Galbūt ir ne visų linksmiausias, bet gyvenimiškai būtinas dalykas – šarvojimo kambarys, šalia kurio įrengta graži koplytėlė. Tokia jau realybė, kad kiekvienam išmuša laikas išeiti, ir labai dažnai giminaičiai bei draugai iš čia ir išlydi po koplyčioje atliktų apeigų savo artimuosius į paskutinę kelionę.
Labai daug ką galima pasakyti iš laisvo, tiesioginio bendravimo. Linkuvos pensionato gyventojai labai noriai su mumis bendravo, vis siūlydavo užeiti į jų kambarius, pasigirdavo už savo pinigus nusipirkę kokį baldą ar aparatūrą, buvo atsipalaidavę ir linksmi. Jie kas penktadienis važiuoja į Šiaulius arba į Pakruojį apsipirkti. Vasarą būna daug ekskursijų – vienai dienai iki 40 žmonių išvyksta į Rygą, aplanko zoologijos sodą, važiuoja prie jūros, taip pat važiuoja į įdomesniąsias Lietuvos vietas – yra buvę ir Kaune, Trakuose. Dažnai vyksta į neįgaliųjų varžybas. Bent man šiame pensionate emocinė atmosfera pasirodė labai gera, šilta.
Paskui ėmėmės apklausos. Kaip minėjau, Zina Samsanavičiūtė ne tik anketavo, bet ir suteikė 4 teisines konsultacijas. Neapklausėme labai daug žmonių, tačiau nemažai galėjome sužinoti bendraudami asmeniškai, neformaliai.

Linkuvos pensionato gyventojų apklausos duomenys
Pensionate gyvena 350 globotinių: 142 moterys ir 208 vyrai. Iš jų 237 su psichikos sutrikimais. Neveiksnūs 26 gyventojai: 9 moterys ir 17 vyrų.
Buvo apklausti 15,4 % (54 ) gyventojai – 32 vyrai ir 22 moterys.
Ar tai pirmoji globos įstaiga: atsakė taip 87 % (47), ne – 12,9 % (7). Savo noru pensionate apsigyveno 38,8% (21), globėjo pageidavimu 53,7% (29), teismo sprendimu – 5,5% (3).
Galėjo pasirūpinti savimi ir gyventi namuose: atsakė taip 62,9% (34), ne – 38,8% (21). Atvykus buvo išaiškintos teisės: atsakė taip 87% (47), ne –12,9% (7).
Į ką konkrečiai iš administracijos dėl nusiskundimų gali kreiptis žinojo 88,8% (48), ne – 11,1% (6).
Ar socialiniai darbuotojai rūpinasi užimtumu, atsakė taip 90,7% (49), ne – 9,2% (5).
Ar gerbiama asmenybė, ar elgesys svarstomas jiems dalyvaujant: atsakė taip 96,2% (52), ne – 3,7% (2).
Ar pasibeldžiama prieš įeinant į kambarį: atsakė taip 98,1% (53), ne – 1,8% (1).
Ar kreipdamiesi sako „Jūs“: taip atsakė 100% (54).
Ar padeda darbuotojai sutvarkyti kambarį: atsakė taip 98,1% (53), ne – 1,8% (1).
Ar atsižvelgiama į norą įsitraukti į darbinę veiklą: atsakė taip 83,3% (45), ne – 16,6% (9). Ar patenkinti maistu: taip atsakė 90,7% (49), ne – 9,2% (5).
Ar patyrė pensionate fizinį smurtą iš aptarnaujančio personalo pusės: atsakė taip 7,4% (4), ne – 92,5% (50).
Ar patyrė pensionate fizinį smurtą iš kitų pacientų: taip atsakė 11,1% (6), ne – 88,8% (48).
Buvo pageidavimų gauti psichologo konsultacijų (pensionate nėra tokio specialisto), norėta didesnių maisto porcijų, dažniau išvažiuoti pas gimines, daugiau užimtumo, viena moteris skundėsi, kad iš jos šaiposi kiti gyventojai. Buvo nusiskundimų, kad žemesnysis personalas (sanitarai) šiurkščiai elgiasi, taip pat buvo pastebėjimų, kad per maži kambariai, mažoka vietos daiktams pasidėti, be to, beviltiška gauti sanatorinį gydymą. Pastaroji problema iš tiesų rimta: nemokamo sanatorinio gydymo kaip ir nebeliko, nebeįmanoma gauti siuntimų. Dažnai mes, gyvenantys namuose, užuot važiavę į sanatoriją, būname priversti gultis į ligoninę. Kalbant apie prastą žemesniojo personalo elgesį, pasakytina, kad tuo skundžiamasi daugumoje mūsų apklaustų ligoninių ir pensionatų – tai jau visuotinė problema. Sanitarams paprastai nekeliami kokie nors profesiniai reikalavimai, ir dažnai šie žmonės būna žemos kultūros. Galbūt tokį jų elgesį skatina primityvus požiūris, kad sutrikusios psichikos asmuo jau nebe visai žmogus. Nežinau, kaip reikėtų spręsti šią problemą.
Po apklausos nuvažiavome į gražų Pakruojo miestelį, aplankėme dvarą, o kitą dieną, tik atsikėlę, atsisveikinome su mus svetingai priėmusiais šeimininkais ir sveiki gyvi grįžome namo.


Edmundas Mažonas

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.4/34)