Lietuvos psichiatrija vakar, šiandien ir rytoj pacientų akimis

Šių metų rusėjo 5 d. Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (RVPL) Bendruomenės skyriuje įvyko diskusija „Lietuvos psichiatrija vakar, šiandien ir rytoj pacientų akimis“. Į ją buvo pakviesta 10 svečių, kurie iš Vokietijos atvyksta jau 5-tą kartą. Tai tos šalies socialiniai darbuotojai ir socialinio darbo studentai, kurie ir dalijasi savo patirtimi su Lietuvos specialistais, ir domisi, kas šioje srityje nuveikta Lietuvoje. Susitikimas įvyko gražią antradienio popietę ir maloniai nuteikė pasidalyti mintimis apie vykusį pokalbį.
Pirmiausia gyd.D.Survilaitė pristatė save bei patį Klubą. Ji trumpai papasakojo apie Klubo veiklos kryptis, pasakė, kad šiuo metu svarbiausia – pacientų teisių gynimas ligoninėse ir visuomenėje. Buvo prisiminta akcija „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio?“, kurios tikslas turėjo būti kuo daugiau įdarbinti psichikos ligonių. Šiek tiek laiko užėmė aiškinimasis, kaip vokiečiai suprantą neverbalinį ženklą (gestą) – pasukinėjimą pirštu prie smilkinio (suprask – atsisuko varžtelis). Pasirodo, jie tai taip pat supranta, kaip ir mes, be to, dar turi kitokį ženklą, kuris mums nėra žinomas. O norint pasakyti: „Tau ne visi namie“, jie sako: „Kvailas kaip šienas“.
Vėliau kalbėjo Edmundas. Jis sakė, kad ateitis turi būti visai nepanaši į mūsų dienas. Dabartiniu metu sunkiausia psichikos ligonių padėtis yra mažuose miesteliuose ir kaimuose. Čia beveik neįmanoma nuslėpti, kad sergi psichikos liga. O rezultatas yra toks, kad kas antras tave vadins kvailiu, bepročiu, t.t. ir bijosi net į gatvę išeiti.
Toliau Edmundas žodžiais nupiešė viziją, kurioje nusakė psichiatrijos rytdieną mūsų šalyje. Štai keletas jo išsakytų minčių: „Susirgau ir negaliu išeiti į darbą. Paskambinu viršininkui, kuris sako, kad viskas gerai, viskas susitvarkys. Mano būsenai negerėjant, turiu važiuoti į ligoninę, bet žinau, kad ten užtruksiu ne daugiau kaip savaitę. Ligoninėje gydant pasitelkiama komanda: psichologas, psichoterapeutas, socialiniai darbuotojai, psichiatrai. Pagalba vaistais minimali. Toks gydymas valstybei kainuoja mažiau nei mūsų dienomis (ir visa tai vyksta mažame miestelyje). Po to grįžtu į namus ir palaikau kontaktą su gydytoju ir draugais.“ Tokia Edmundo Lietuvos psichiatrijos rytdiena jo akimis. Ir pabaigoje jis dar pridūrė, kad žiūrint iš šių dienų pozicijų, jo nupiešta vizija yra tik groteskas, t.y., visiškai nerealu.
Zina, kurios pranešimo tema buvo: „Kaip LR įstatymai atitinka ES reikalavimus“, pasakė, kad kaip teisininkė fantazuoti negali, todėl bandys nusakyti, kaip ji Lietuvos psichiatriją mato šiandien. Ji prisiminė sovietinius laikus, kuriais visuomenei psichikos ligoniai nė neegzistavo. Netgi psichikos neįgaliųjų skaičius buvo paslaptis. Tokį požiūrį perėmė ir visuomenė. Ji priminė, kad 1995 m. buvo priimtas pagrindinis Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, pagal kurį pirmą kartą buvo įtvirtintas principas, kad psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines ir kultūrines teises ir negali būti diskriminuojami dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Įstatyme kalbama apie gydymo savanoriškumą, apie tai, kad priverstinis gydymas ligoninėje buvo griežtai apribotas. Taip gali būti tik tais atvejais, kai žmogus kelia pavojų sau ar kitiems. Vėliau Zina kalbėjo apie 1996 m. priimtą Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą, pagal kurį buvo numatytas materialinis žalos atlyginimas ne tik dėl netinkamo gydymo, bet ir dėl konfidencialios informacijos paviešinimo. Ji taip pat priminė, kas dar mūsų įstatymuose yra negerai, pavyzdžiui, pažeidžiamas viešumo ir nešališkumo principas, kadangi įvyksta taip, kad pacientas turi skųstis tiems, kurie jį skriaudžia. Be to, psichikos ligoniai nedalyvauja teisme, kai sprendžiamas jo priverstinio gydymo klausimas.
Vėliau kalbėjo Monika, kuri pasakė, kad ji Klube tiesiog atgimė iš sunkios ligos ir jame išaugo kaip asmenybė. O pradžia, anot jos, buvo Rašytojų sąjungoje po Klubo narių poezijos rinktinės pristatymo pastebėtas nedidelis skelbimėlis, kviečiantis ateiti tuos, kurie patyrė sunkius dvasinius sukrėtimus. Ji pasakojo apie tai, kad Klubas surengė daug parodų, jau beveik 10 metų yra leidžiamas Klubo žurnalas.
Buvo ilgiau aptariami psichiatrijos įstaigų pacientų teisių pažeidimai. Prieš 2 metus buvo daugiau smurtinių atvejų, o dabar daugiausia ligonių teises pažeidžiamos žemesniajam personalui bendraujant su pacientais. Čia dažniausiai ir pasitaiko nusiskundimų.
Vienas svečių paklausė, kokie buvo tikslai kuriant Klubą. Čia pirmininkė atsakė: „Kad 13 vyrų skyriaus pacientai, išėję iš ligoninės, vėl ten greitai negrįžtų“. O po 13 veiklos metų Klubui rūpi ir visos Europos pacientų reikalai, pavyzdžiui, ir tokie, kad Slovakijoje dar yra grotuotų lovų (ko Lietuvoje niekada nebuvo).
Tačiau laikas bėgo greitai, atsakymai į klausimus vis trumpėjo, ir diskusija baigėsi, kadangi svečiai iš Vokietijos turėjo dar kitų planų.

Gintaras Umbrasas

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.4/34)