Kam atsiveria dangus, kam pragaras

Ne veltui sakoma: kiekvienas savaip iš proto kraustosi. Kas vienam atrodo norma, kitam - keistenybė. Kur yra toji riba, kai žmogus dėl savo keistenybių tampa pavojingas visuomenei ir sau pačiam? Šią, mano nuomone, svarbiausią problemą kiekvienas psichiatras taip pat traktuoja savaip. Aišku viena - kalbėti apie tai reikia ir ne tik rudenį ir pavasari, kuriuos mes linkę vadinti "stogų važiavimo" periodais. - Žinomą gydytoją psichiatrę Danguolę SURVILAITĘ kalbina žurnalistė Giedrė MILKEVIČIŪTĖ.

Vieni sako: "Kai nuvažiuoja stogas, atsiveria dangus", kiti paniekinamai kalba ir apie psichikos ligonius, ir apie gydytojus. Teko skaityti internete komentarą: "Durnių valstybėje durniai valdo, durniai gydo, durniai gydosi ir durniai tą gydymą kontroliuoja"... Ar nesigailite pasirinkusi nelengvą proto ir dvasios negalios gydytojos duoną?

Tikrai nesigailiu. Mano mama buvo gydytoja terapeutė ir visada norėjo, kad ir aš gydyčiau žmones. Tiesa, sukosi mintis ir apie žurnalistiką, bet įstojau į mediciną. Trečiame kurse pasirinkau psichiatriją ir štai jau 36 metai darbuojuosi šioje srityje. Jaučiu, kad mūsų profesijos gydytojams darbo užteko ir užteks. O supratau tai, kai prasidėjo Sąjūdis, tie visi politiniai vajai, skirstymas į gerus, blogus, savus ir svetimus. Tada pamačiau: kad ir kokia būtų politinė santvarka, kad ir kokia būtų tautybė ar žmonių išsilavinimas, psichiatrų reikės ne mažiau kaip chirurgų, šalinančių auglius, o gal ir daugiau.
O dėl tų komentarų, kurie pasirodė, kai internete paskelbėme savo pacientų teisių gynimo projektą, galiu pasakyti tiek, kad jie atspindi beveik nepasikeitusi požiūrį į psichikos ligonį, nors technika labai pažengė į priekį. Juk ir dabar gaji tokia liaudies išmintis: "Akmens plaukti neišmokysi, o durno neišgydysi", "Kam razumo nedavė Dievas, tam ir žmonės nepamačys", "Duok durniui kelią". Tos patarlės tiesiog pirštu duria į psichiatro darbo prasmę. Beje, leiskite įmesti akmenuką ir į jūsų, žiniasklaidos, daržą. Juk laikraščiuose mirgėte mirga tokių pavadinimų kaip "Grėsmė - psichiškai nesveiki žmogžudžiai". Leiskite paklausti: o psichiškai sveiki žmogžudžiai - tai ne grėsmė?

Nenuostabu, kad daugiau žmonių kraustosi iš proto vadinamaisiais revoliucijų laikotarpiais, kai keičiasi santvarkos, griūva sena ir kuriasi nauja, atsiranda tikri ir tariami genijai. O psichiatrų gerą vardą tikriausiai gerokai pagadino sovietinių laikų praktika - kitamanius kišti už ligoninės grotų.

Iš tiesų psichiatrija vis dėlto yra labiausiai politizuota iš medicinos specialybių. Sovietiniais laikais tai buvo ypač ryšku, bet, pasižiūrėkite, ir dabar medicina glaudžiai susijusi su politika ir politikais. Kad ir tas valstybės veikėjų ligų viešinimas turi dvi medalio puses: visuomenė turi žinoti viską, bet vertinant žmogiškai tikrai neetiška skelbti, kad, tarkim, tam ar kitam politikui - prostatos vėžys, kuris šiaip sėkmingai išgydomas. Antra vertus, kur slepiasi įvairūs veikėjai, kai jiems dėl ko nors prikerpama uodega? Skuba gultis į ligoninę ir apsiskelbti sergantys, kad tik juos paliktų ramybėje.


Kiek žinau, nuo studijų laikų domitės hipnozės, bioenergetikos įtaka žmogaus psichikai. Taip pat esate įsigilinusi į Ars Medicos paslaptis. Gal populiariai paaiškintumėte, kas tai yra.

Ars Medica - gydymo menas, todėl manau, kad psichiatro darbas yra kūrybinis. Mes turime ne tik parinkti ligoniui tinkamus vaistus, bet ir, pasitelkę iškalbos meną, įtikinėjimo metodus, kartais ir įvairias gudrybes, įrodinėti ligoniui, kad jam būtina gydytis. Ir ne tik kalbėtis su ligoniu, bet ir su jo giminėmis ir artimaisiais, nes labai svarbi aplinka, kurioje gyvena kitoks savo mąstymu ir elgsena žmogus. Žodis "kitoks" gana dažnai būna tikslesnis negu įvardijimas, kad tai psichikos ligonis. Mes gydome žmones, kurių liga pasireiškia ne dideliais skausmais ir temperatūra, bet kitokiu elgesiu visuomenėje. Ir jeigu norime jam padėti, turime kur kas daugiau žinoti, intuityviai jausti negu kitos srities gydytojas. Kartais turime nusimanyti ir apie karves, kiaules, vištas, ar jau sodina bulves, kiek galima prikulti grūdų iš hektaro ir pan. To mums reikia, kai kalbamės su iš kaimo atvykusiais ligoniais.

Kaip jums atrodo, ar Lietuvoje ne per daug įvairių pranašų, ekstrasensų, gydytojų piramidės metodu ir pan.?

Tai, kas, tarkim, Indijoje ar Kinijoje yra norma, mums, švelniai tariant, atrodo keista. O tais egzotiškais šamaniškais dalykais, labai gaila, spekuliuoja kai kurie leidiniai, televizijos kanalai. Drįstu teigti, kad visi realybės šou neapsieina be sutrikusios psichikos žmonių. Ar iš tiesų mums smagu, kad Lietuvoje tiek daug keistuolių?

Kartais lakios fantazijos žmones, kurių daug yra tarp menininkų, pavadiname psichais. O gal mes patys ko nors nesuprantame?

Menininkų psichikos sutrikimai ir meno terapija yra mano domėjimosi sritis. Menininkai psichikos ligomis serga vienaip, o, tarkim, staliai, statybininkai - kitaip. Kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo platesnis, gražesnis pasireiškimo spektras. Dar ankstesniais laikais psichiatrijos klasikas Krečmeris teigė, kad šizofrenija yra poetų, filosofų ir karalių liga. Taip sakyta ne todėl, kad šia liga dažniausiai serga poetai ir karaliai, bet dėl to, kad jie serga "karališkai". Liga tarsi gėlė atsiskleidžia menininko kūryboje. Kūriniai gali būti įdomūs, gražūs, tikri šedevrai. Bet liga visada yra minusas ir puikiai žinome, kad garsūs menininkai kentėjo nuo tos ligos baisių pasekmių. Gal todėl ir atsirado posakis: "Kai pavažiuoja stogas, atsiveria dangus". Jį mėgsta kartoti vienas žinomas filosofas, kuris pripažįsta savo ligą ir sėkmingai gydosi, tačiau aš su tuo nesutinku, nes liga vis dėlto atneša žmogui daug kančios ir nemalonumų. Kiti mano pacientai - kūrybingos asmenybės - sako: "Geriau jau tegu dangus man neatsiveria, geriau aš būčiau gatvių šlavėju, bet tik kad būčiau psichiškai sveikas". Šizofrenija susirgusiam menininkui nėra jokių stabdžių, jokios vidinės ar išorinės cenzūros. Fantazija liejasi laisvai ir tai naudinga iškrova. Štai tas momentas gydant psichikos sutrikimus yra ir teigiamas. Meno terapija skatinama ligoninėse ir kitose gydymo įstaigose. Štai Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, kurioje aš dirbu, prieš trylika metų įkurtas klubas "13 ir Ko" propaguoja meno terapiją. Kartu su klubu atsirado ir pirmoji psichiatrijos ligoninėje dailės studija, ji surengė daugiau kaip 30 parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Labai svarbu, kad turintis bėdų žmogus nebijotų pripažinti savo ligą ir nevengtų gydytis.

Pagal 1996 metais priimtą Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą prievarta niekas negydo, išskyrus tuos atvejus, jeigu žmogus yra pavojingas smurtautojas, turto gadintojas arba kenkia pats sau. Apie 40 proc. sergančių psichozėmis žmonių nesupranta, kad jie serga. Ir tuomet mums padeda įstatymas, net jei ligonis to nenori, o jo giminės taip pat nesutinka, kad jis būtų gydomas. Mums, gydytojams, labai svarbu, kad būtų išsklaidyti bauginantys mitai apie tai, jog psichiatrai ligonius tik uždaro, prileidžia slopinančių vaistų ir jie iš gydymo įstaigos išeina dar kvailesni, negu buvo. Tokios kalbos žeidžia gydytojus, kenkia psichikos ligonio įvaizdžiui. Labai svarbu visuomenę mokyti ne tik tolerancijos, bet ir prisidėti prie psichikos negalią turinčių žmonių integracijos į visas gyvenimo sritis, ypač garantuoti jam teisę į darbą, mokslą. Manyčiau, kad ta tolerancija - patys geriausi vaistai sveikstančiam žmogui. Ir dar... Norėčiau priminti, kad nuo stresų nė vienas nesame apdraustas.

Giedrė Milkevičiūtė

("Respublika", 2006 m. 04 22)