Psichikos ligonius gąsdina nebe ligoninės, o visuomenė

Stengdamasi savo likimo draugams padėti pasveikti Respublikinės psichikos sutrikimus patyrusių asmenų ir jų draugų organizacijos Klubo „13 ir Ko“ pacientų teisių gynimo grupė atlieka pirmąjį šalyje pacientų teisių pažeidimų tyrimą. Kai prieš dvejus metus grupė paskelbė pradedanti tokį tyrimą, negatyviausia reakcija buvo iš gydymo įstaigų, pačių psichiatrų. Jie abejojo tyrimo profesionalumu. Visuomenė reagavo kaip ir galima įtarti. Internetinėje svetainėje pasipylė maždaug tokie komentarai: „durnius gydo, o durniai kontroliuoja“.

Grupei vadovauja teisininkė

Klubo pacientų gynimo grupei vadovauja Zina Samsanavičiūtė. Jos išsilavinimas – teisinis. Moteris ilgą laiką dirbo prokuratūros sistemoje. Dabar jau dešimt metų nebedirba.„Kai mane atleidinėjo, dirbti dar norėjosi, nors kasmet tekdavo gydytis ligoninėje – neatlaikydavau. Kai išėjau iš darbo, kartais be ligoninės ir trejus metus ištempiu. Žinot, reikia įvertinti savo jėgas. Nors mano darbovietė yra greičiau išimtis iš taisyklės. Pirmą sykį grįžusi iš ligoninės buvau sutikta kaip reta tolerantiškai. Prisimenu, atėjau pirmą dieną po ligoninės į darbą, įlindau į kabinetą ir drebu: „Kas dabar bus?“ Pats įstaigos vadovas atėjo. Klausia: „Na, kaip Zina?“ - Sakau: Bijau.- Ko bijai? – Žmonių…- Nieko nebijok, niekas tau blogo žodžio nepasakys. Visi tave pažįsta – dirbk kaip dirbus“. Per visus dešimt metų, kiek aš dar dirbau sirgdama, iš tiesų neišgirdau nė vienos piktos užuominos“. Jai, kaip teisininkei, pacientų teisių gynimo grupėje tenka daugiausiai darbo, bet grupė dirba kolektyviai. Anketuoja visi, ekonomistė Nijolė skrupulingai skaičiuoja, išvedinėja procentus. Ataskaitas rašo irgi pakaitomis kiti – Edmundas, Monika arba pati Zina, o Raimondas paprastai įstengia tik anketuoti. Jei kas iš grupės „išgriūna“, pagalbon kviečiasi Klubo narius.

Pro užtrenktas duris nesibrauna

Anot Z.Samsanavičiūtės, būtų ne visai teisinga savintis tyrimo autorystę. Pačią teisių gynimo „technologiją“ į Lietuvą atvežė britų organizacija „Hamlet Trust“, kuri prieš trejus metus ir apmokėjo projektą. Pabaltijyje pirmieji tokį judėjimą pradėjo estai. Tik tiek, kad jie mokė lietuvius, kaip priversti gydymo įstaigas, kad šios įsileistų pacientus patikrinti jų teises. „Mums tai buvo nepriimtina. Kam versti, jei galima gražiuoju? Ir mums tai pavyko, nes turėjom ir geras sąlygas. Tai, kad mes įsikūrę ligoninėje Naujojoje Vilnioje, gal ir nelabai gerai. Pasveikusius pacientus ligoninės aplinka ne itin gerai nuteikia. Bet mes turim gerą užnugarį – ligoninės vadovą Valentiną Mačiulį, atvirą naujoms idėjoms. Jis pacientų teisių gynimo grupės narius įsileido į ligoninės valdymo tarybos posėdžius. Ir tikrąjį pacientų teisių tyrimą, anketavimą prieš dvejus metus mes pradėjome pas save - nuo Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės. Iš pradžių gydytojai diplomatiškai derėjosi: „Gal apklauskit vieną skyrių, gal du. Ai, eikit per visą ligoninę!“. Mūsų „radiniai“ buvo aptarti ligoninės taryboje. Ligoninės direktorius netgi įvertino, kad ir specialiems tyrėjams būtų galima pasimokyti, kaip spręsti problemą. Pirmas pavykęs tyrimas buvo labai gera paskata tolesniam darbui“.

Nepritaria ligoninių uždarymo vajui

Teisininkė Zina Samsanavičiūtė, Pacientų teisių gynimo grupės vadovė, vardu pavarde prisistato tik medikų visuomenei Antroji patikrinta ligoninė buvo Klaipėdoje, bet joje apklausti tik Dienos centro pacientai. Paskui sekė Šiaulių psichiatrijos, Švėkšnos, Rokiškio ligoninės. Tyrimo ratas apsisuko sostinės Vasaros ligoninėje. Kaune tyrėjų neįsileido nei miesto, nei Žiegždrių psichiatrijos ligoninė. Kiek teko girdėti, pasigydę būtent šiose ligoninėse, pacientai daugiausiai ir skundžiasi teisių pažeidimais. Grupė nesutriko – šiemet vasarą apklausė pacientų organizacijas: Kauno „Centro“ ir „Bičiulių“ klubus. Apklaususi ligonines, pacientų grupė ėmėsi pensionatų. Jau apklausti Skemų ir Linkuvos pensionatų globotiniai. „Linkuvos pensionas mane sužavėjo – duok Dieve, senatvėje papulti į tokią įstaigą. Mes netgi įtariam, kad pensiono gerovei turi reikšmės, kad jis ministrės Vilijos Blinkevičiūtės tėviškėje. Nors personalas išsigynė - girdi, ne“. Beje, Pacientų teisių gynimo grupei Linkuvoje susidarė įspūdis, kad ten pacientams gal net per geros sąlygos. Paklausti, ar jie bent kambarį pasitvarko, šie stebisi: „O kam to reikia – yra kas pasirūpina!“ Domėdamiesi pacientų teisėmis. Grupės nariai visuomet akcentuoja, kad reikalaudami teisių, psichikos pacientai neturi užmiršti ir pareigų: vartoti vaistų, nevartoti svaigalų, bent lovą pasikloti. Apie ligonines pirminį įspūdį Grupė jau susidarė. „Netaktiškas ir nepagarbus žemesnio medicinos personalo elgesys ir prastos sanitarinės sąlygos - būdingos visoms gydymo įstaigoms. Kaip antai, nesudaroma galimybių bet kuriuo metu pasinaudoti dušu. Nors juk gali būti, kad iš ryto dėl savo būklės nusiprausti ligonis nepajėgia. Dar per mažai privatumo psichiatrijos ligoninėse – per didelės palatos. Psichikos ligoniai mažai informuoti apie teisę pasirinkti gydymo įstaigą ir gydytoją, apie žalos atlyginimą. Tačiau iš esmės mes dirbame ne tam, kad ligoninės būtų uždarytos, o kad pagerėtų jose gydomų pacientų sąlygos. Čia mūsų nuostatos kertasi su Žmogaus teisių stebėjimo instituto inicijuoto tyrimo rezultatais. Jie buvo paviešinti praėjusią vasarą ir sukėlė skandalą, nes visas stacionarias psichikos sveikatos priežiūros ir globos institucijas, neišskiriant nė vienos, priskyrė prie pažeidžiančių pagrindines žmogaus teises ir kankinančias pacientus ar gyventojus. Mes tokio lygio pažeidimų iki šiol nenustatėme. Be to, mes neiname jų keliu – jie apklausia po penkis žmones ir daro išvadas, kad visas psichiatrijos įstaigas reikia uždaryti. Mes stengiamės apklausti bent pusę ir daugiau įstaigos pacientų. Aš pati nebijodama guluosi į ligoninę, atsigaunu ir pailsiu“.

Sargdina visuomenės požiūris

Palyginę pradinius tyrimo rezultatus prieš dvejus metus ir šiųmetinius sostinės Vasaros ligoninėje, Grupės nariai įsitikino, kad labai daug kas keičiasi į gera. „Iš tiesų mes siekiame, kad psichiatrijos ligoninėse būtų bendradarbiavimas tarp gydytojo ir paciento bei tinkama slauga. Jei visi pripažįsta, kad su ligoniais jau tariamasi skiriant gydymą, žemesnysis personalas, skundžiasi daugelis pacientų, įžeidžia, paniekinamai žiūri. Mes tiriam ligonines, jų personalas taisosi, stengiasi, su tavimi elgiasi kaip su bet kuriuo somatiniu ligoniu, tiesiog žmogumi.Visuomenė, deja, ne. Išeini iš ligoninės, o kaimynas su tavimi nesisveikina, bendradarbiai žiūri kada čia kolega nusišnekės ir vaiposi už nugaros. Seni draugai vaidina, kad dar draugai, nors šalinasi. Iš šiuolaikinės ligoninės pacientas išeina į viduramžių visuomenę, kurioje dėl negatyvių atsiliepimų apie psichinius ligonius masinėse informacijos priemonėse, situacija dargi suprastėjo. Ir todėl pacientai, susidūrę su visuomenės reakcija, vėl suserga“ – sveikųjų visuomenei Zina turi didesnių priekaištų nei gydymo įstaigoms.

Komentaras

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius, „Metų vadovas 2005“ VALENTINAS MAČIULIS:

- Pacientų teisių gynimo grupė yra iš mūsų ligoninės pacientų susikūrusi organizacija. Jų tyrimas nėra, kaip aš mėginu sakyti, užsieniečių inspiruota, atvežta, idėja. Tai yra darbai, kurie nenusileidžia idėjoms, skelbiamoms pasaulinių organizacijų. Jau vien dėl to šią organizaciją reikia gerbti ir palaikyti. Natūralu, kad pacientai, kurie gydomi mūsų ligoninėje, stebi akyliau, mato daugiau ir jautriau reaguoja į personalo veiksmus. Žinoma, kad psichinės sveikatos paslaugų vartotojų nuomonė ir vertinimai yra objektyviausi. Kai nežinai, kas pacientui reikalinga ir nepatinka, kur jų akimis žiūrint pažeidžiamos teisės, tai negali keistis. Personalas turi žinoti, ką apie jį mano pacientai. Tuomet atsiranda abipusis ryšys. Mes keičiamės patys, keičiam ir pacientus, ne tik išklausom jų pretenzijas, kurios kartais būna asmeniškos, nes įstatymai mums leidžia ir šiek tiek suvaržyti jų teises pagal psichikos būklę. Įsileidom teisių gynėjus į palatas, priėmėm ir į ligoninės gydymo tarybą. Aš manau, kad pacientų teisių gynimo grupės ir administracijos dialogas yra vaisingas – jiems ir mums.

 

Parengė Solveiga Potapovienė

("Lietuvos sveikata", 2006 m. 10 19-25, Nr.42/675)