Skemai ir Rokiškis: ligoninė, kur reik važiuoti „galan miesto“

Žiema, kaip pastebėjau, gana darbingas metas mūsų Klubui, ir turbūt neatsitiktinai: ir pernai šaltuoju metų laiku važiavome į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę, kur atlikome gana išsamią pacientų apklausą. Daug kam, pasibaigus rudeninėms darganoms, pagerėja sveikata, taigi ir mūsų Klubo nariai šiuo metu darbingesni.
2005-jų gruodžio 19-ąją ankstų rytą išvykome į Skemų pensionatą, esantį apie 15 km nuo Rokiškio. Tikslas buvo grynai darbinis – atlikti šių globos namų gyventojų apklausą. Važiavome septyniese: Klubo narys Vladimiras (vairuotojas), pirmininkė D.Survilaitė, Dijana, Asta, Monika, Viktoras ir aš, Edmundas. Oras buvo šaltas, pasnigę, tačiau be jokių nuotykių sėkmingai nuvažiavome į Skemus. Čia mus pasitiko ir apie pensionatą šiek tiek papasakojo direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams ponia Jolanta Šapokienė. Jau tik įėję į pastatą atkreipėme dėmesį į pavyzdingą švarą, gražų remontą, vitražus ir paveikslus. Tai didžiausias ir naujausias Skemų pensionato pastatas, pastatytas prieš dešimt metų, o galutinai įrengtas – prieš penkerius metus. Šiemet pensionatas švęs savo 70-šimtmetį, nes jo gyvavimo laikas skaičiuojamas nuo 1936-ųjų. Aišku, šių globos namų užuomazgos negalima lyginti su dabartiniu pensionatu ir jo sąlygomis: anais laikais čia būta dvaro, o viename iš ūkinių pastatų buvo įrengta senelių prieglauda. Dabar tie senieji vienaaukščiai pastatai atnaujinti. Skemų pensionatas sudarytas iš pastatų komplekso, gyventojų – 400, yra atskiri korpusai galintiems labiau savimi pasirūpinti žmonėms, kai kurie iš jų gyvena poromis, o neseniai yra buvę keletas atvejų, kai jie savo santykius įformino oficialia santuoka.
Pensionate buvau pirmą kartą, tačiau buvau maloniai nustebintas puikiomis buitinėmis sąlygomis, jaukia aplinka. Esu buvęs Vilniaus gerontologijos centre, kuris man irgi šiais aspektais atrodė neblogas, tačiau po Skemų šis įspūdis gerokai nublanko... Pensionate paprastai gyvenama po du tris viename kambaryje, labai retai – po keturis. Apėjome beveik visus skyrius, ir nors kai kuriuose skyriuose žmonės itin prastos sveikatos (stipri proto negalia, senatvinė silpnaprotystė), tačiau visi prižiūrėti, švarūs, oras gerai išvėdintas. Pensionatas rengia plenerus, ir profesionalių dailininkų paveikslai puošia šių globos namų sienas. Matėme ne vieną gražų akvariumą, daug gėlių, o kalbant apie vitražus reikėtų pasakyti, kad čia yra užimtumo studija, kur specialioje aukštos temperatūros krosnyje galima lydyti stiklą. Šios studijos vadovė – socialinė darbuotoja Violeta Pupelienė (nuotraukoje).Violeta Pupelienė Stiklo dirbiniams tinka bet koks stiklas: tai gali būti ir spalvoti buteliai, visokios šukės, keičiamų langų stiklas, taigi tokiu būdu ir kaupiama žaliava būsimiems dailiems pakabukams, peleninėms, dekoratyviems stambesniesiems dirbiniams bei vitražams. Čia gali ateiti kiekvienas ir išmėginti savo jėgas, tačiau nuolatinių šios meno rūšies entuziastų yra tik penki. Šioje studijoje už simbolinę kainą įsigijome gražių pakabukų (ypač mūsų moteriškės buvo jais susidomėjusios; aš taip pat išsirinkau kelis, vieną – kryželio formos), taip pat ir nedidelių vitražiukų. Dar skemiškiai dalyvauja kasmetinėse neįgaliųjų mugėse Vilniuje, o kadangi buvome sužavėti jų kūrybingumu, pasiūlėme atvažiuoti į Vilniaus stiklo fabriką, jei pavyktų susitarti dėl tokios galimybės. Skemų gyventojai iš Vilniaus profesionalų galėtų pasisemti naujų idėjų bei parsigabenti dovanai žaliavos savo dirbiniams.
Na, ir dar keletas pensionato įdomybių. Neseniai pensionato gyventojams čia buvo įrengtas baseinas, sauna, yra treniruoklių. Aišku, pensionate rengiami ir šokiai, o be to, skemiškiai turi ne vieną saviveiklos grupę, taip pat ir sporto komandą, kiekvienais metais dalyvauja neįgaliųjų varžybose. Įdomu dar ir tai, kad yra kompiuterių kambarys su internetu, kuriuo pasinaudoti ateina ir kaimo gyventojai.
Dabar reikėtų pakalbėti ir apie pensionato problemas, o jos tikrai svarbios ir būdingos visai Lietuvos gydymo, globos įstaigų, bendrajai ekonominei bei socialinei sistemai. Nors pensionato buitinės sąlygos ir labai geros, tačiau pensionatas akivaizdžiai per didelis, o jo gyventojų kontingentas iš esmės nediferencijuotas: čia gyvena ir turintieji psichikos sutrikimų (tokių – mažoji gyventojų dalis), taip pat ir su silpna proto negalia, baigusieji specialiąsias internatines mokyklas, kurie sėkmingai galėtų gyventi visuomenėje. Jie įgyja kokią darbininkišką profesiją, o paskui, kai sulaukia pilnametystės, jiems įbruka tris tūkstančius, ir dėkis kur nori. O kai jau atsiduria pensionate, visi suklenga, kodėl jie neintegruojami į visuomenę. Prieš tai reikia pasirūpinti! Dabar tokį iracionalų „sprendimą“ bando ištaisyti patys pensionatai: Skemuose ketinama įrengti atskirą pastatą, kur šie žmonės dirbtų pagal savo profesiją bei galimybes, iš pradžių socialiniams darbuotojams padedant išmoktų protingai, savarankiškai tvarkytis savo pinigus ir šitaip būtų grąžinti į visuomenę bei tikrąjį gyvenimą.
Kompiuterių kambarysLabai didelė pensionato gyventojų dalis yra sunkesnės proto negalios. Patys savimi jie negalėtų pasirūpinti, pagalba jiems būtina, todėl tokia globos įstaiga jiems visai pagrįsta. Tačiau ar neturėtų būti atskirų senelių namų? Pastarųjų problemos specifiškesnės, o pagaliau – kad ir koks būtų ligotas žmogus, vis dėlto jaunas ir senas skiriasi. Irgi reikėtų pagrupuoti.
Dar viena bėda – nuo pensionato slepiama jiems atsiunčiamo žmogaus charakteristika. Niekada nebūna įrašo, jog to žmogaus problema – priklausomybė (alkoholis, kvaišalai). Jiems apsigyvenus, pensionate kyla daugybė problemų: girtuokliavimas, pristigus tam pinigų – smurtavimas ir vagystės. Susidarius pavojingai situacijai, policija net nesiteikia atvažiuoti, sprendimų ieško patys pensionato darbuotojai.
Prieš keletą metų olandų ekspertai (jau nusibodo importiniai vertintojai), apvažiavę Lietuvos pensionatus, paskelbė išvadą, kad sąlygos pas mus baisios, nors specialistai – aukštos kvalifikacijos, geri. Čia ir sąlygos puikios, ir specialistai kvalifikuoti: pensionate dirba 25 socialiniai darbuotojai, kuriems privalus aukštasis išsilavinimas, taip pat – vienas psichiatras visu etatu, ir vienas – puse etato. Tačiau kas norės čia dirbti, jeigu alga vos viršija minimumą? Užsiregistravę darbo biržoje darbuotojai gautų tik 50 Lt mažesnę nei jų dabartinis atlyginimas pašalpą. Todėl labai sunku išlaikyti darbuotojus, labai daug išvažiuoja dirbti svetur (apskritai iš Lietuvos kasmet emigruoja apie 30 tūkstančių žmonių).
Yra tokių subtilybių, kur galima tik pasvarstyti, galvą pasukioti, nes rasti išeitį – sunku. Tiek pagal Europos, tiek pagal kitų civilizuotų kraštų nuostatas draudžiama riboti ar atimti teisę proto ir psichikos neįgaliesiems susilaukti vaikų. Ponia D.Migaliova, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ pirmininkė, yra pabrėžusi, kad neįgalieji turi suvokti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Ar sukūrę šeimą jie bus pajėgūs susidoroti su visomis iškylančiomis priedermėmis, tad ir prižiūrėti, auginti bei auklėti vaikus, pagaliau – išsilaikyti? Pastarasis dalykas globos namų gyventojams atkrenta (ir dar savo nuožiūrai per mėn. nuo neįgaliojo pašalpos paliekama apie 70 Lt rankpinigių), tačiau kalbant apie vaikus, tai paprastai pensionato poros, kurios jau laukiasi, tvirtina labai to vaikelio norinčios ir laiduoja jį prižiūrėsiančios, nors jam gimus jau po kelių dienų patiria negalį dieną naktį kilti, maitinti, keisti sauskelnes, todėl netrukus naujagimis pakliūva į vaikų namus. Kai šitai papasakojau vienai savo pažįstamai, tai jai kilo klausimas, kokia viso to prasmė: galbūt valstybė šitaip siekia padidinti gyventojų skaičių?.. Žinoma – ne, bet gal tuomet šalia tokių pensionatų, kur gimsta vaikų, reikėtų atskiro korpusėlio, kur jie būtų prižiūrimi, tėvams nuolatos to neįstengiant, tačiau tie tėvai kasdieną galėtų matyti savo vaikučius, nenutrūktų ryšys, pagaliau – vaikas nebūtų išvežtas kažin kur. Tai tikras galvosūkis.
Kaip minėjau, į šį pensionatą atvažiavome anketuoti, tačiau tai buvo pirmasis mūsų anketavimas būtent pensionate (o ne psichiatrijos ligoninėje; jau esame apklausę besigydžiusius Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, iš dalies – Klaipėdos, o itin išsamiai – Švėkšnos ir Šiaulių pacientus). Sudarę klausimyną (anketą) psichiatrijos pacientams, pirmiausiai jį galėjome išbandyti apklausę Klubo narius ir šitaip išsyk pamatyti netobulumus. O pensionato klausimynas – kas kita: Klubo nariai nėra nei ten gyvenę, nei su tokio gyvenimo sąlygomis susipažinę. Todėl Skemai drauge buvo ir mūsų pirmasis pabandymas. Paaiškėjo, jog kai kurių klausimų nereikėtų, kitus būtų gerai pridurti, o svarbiausia, kad daugumą klausimų būtina kuo labiau supaprastinti, performuluoti. Kaip sakiau, gerai, jei iš 400 Skemų gyventojų koks 100 turi psichikos sutrikimų, o ne protinį atsilikimą, todėl nenuostabu, kad sugebėjome apklausti tik kiek daugiau nei 70 žmonių. Kiti netgi nebuvo pajėgūs atsakyti, kiek jiem metų. Tačiau vis viena pagyrimai Skemams – ir dėl buitinių, ir dėl priežiūros klausimų – pelnyti. Klubo pirmininkė atkreipė dėmesį: „Jūs pasižiūrėkite: turinti Dauno sindromą, o švari, kvepianti, plaukai ilgi, prižiūrėti ir gražiai nudažyti, chalatas – naujas ir gražus“. Ir tai buvo tik viena iš sutiktųjų.
O nusiskundimai būtų tokie: trūksta darbuotojų dėmesingumo, norėtųsi daugiau išvykų, veiklos, ne visada patenkinti jiems nupirktais daiktais (kartais tų daiktų jiems nereikia), nėra koplyčios, o kunigas atvažiuoja tik per didžiąsias šventes, be to, Skemuose nėra gyventojų tarybos, nors tai privalu kiekvienam Lietuvos pensionatui (matyt, šiam reikalui sunku rasti iniciatyvių, veiklių žmonių). Beje, pasakytina, kad čia yra ir keletas sporto komandų, saviveiklos (liaudies šokių, dainavimo) grupių, ir kiekvienais metais Skemų gyventojai dalyvauja neįgaliųjų varžybose bei šventėse. Skemuose veikia gyventojų ir darbuotojų klubas „Saulės rankos“, daugiausiai besirūpinantis sporto veikla.
Taigi tiek būtų iš Skemų pensionato. Nuoširdžiai dėkojame personalui ir visiems pensionato gyventojams, atsakiusiems į mūsų paruoštus klausimus.
Čia pernakvoję, ankstų rytą nuvažiavome į Rokiškį apklausti psichiatrijos ligoninės pacientų. Gaila, tačiau ir tenai apklausinėdami nesurinkome didelio apklaustųjų „derliaus“: dauguma ligoninės skyrių nuolatos stebimi vaizdo kameromis, kadangi čia gydomi sunkius nusikaltimus padarę ligoniai. Kiti, bendrieji skyriai buvo pustuščiai, nes juos ir taip stengiamasi paversti sunkiojo režimo, stebimaisiais skyriais, todėl prieš šventes labai daug ligonių išleido namo. Dar viena nepalanki aplinkybė, dėl kurios negalėjome apklausti didelės dalies pacientų – tai nepalankus metas: vos ne pusė jų iškart po pusryčių sugrįžo „lovosna“ miegot. Iš viso tuo metu bendruosiuose skyriuose gydėsi kiek daugiau nei pusantro šimto žmonių.
Rokiškėnai, jei susipyksta arba mano, kad kitam jau nebegerai, sako, kad „tau reik važiuot galan miesto“ (ten ir yra psichiatrijos ligoninė). Taigi čia, „miesto gale“, apklausėme visus nemiegojusius ir sutikusius atsakyti. Iš karto krito į akis pilka, pašiurusi skyrių aplinka, bet tai nieko nuostabaus, nes greitai šių, bendrųjų skyrių nebeliks (tuomet ir remontas bus padarytas). Daugiausiai žmonės skundėsi prastu maistu – vis košės, košės, košės... Keletas sakėsi patyrę smurto iš personalo, o tarpusavyje to pasikumščiavimo irgi pasitaiko. Dar – nesaugu palikti daiktus (smulkus vagiliavimas), neretai personalas elgiasi ne itin pagarbiai su čia besigydančiaisiais. Žodžiu, bėdos niekuo ne išskirtinės nei daugumoje jau apklausinėtųjų psichiatrijos ligoninių. Tačiau malonu pastebėti, kad anketavome be jokių suvaržymų: ėjome per palatas laisvai, ligoninės darbuotojams nenusiklausinėjant, ką sako jų pacientai. O tai svarbiausia. Tad apie anketavimą trumpai būtų tiek, o tikslų duomenų sąvadą ir apie rezultatus galėsite pasiskaityti kitame žurnalo numeryje.
Kad ir kur važiuotume, visada stengiamės apžiūrėti vietos įžymybes. Rokiškis – nedidelis miestas, bet turi ir gražią senąją savo dalį, labai įspūdingą bažnyčią ir – grafų Tyzenhauzų rūmus, kur dabar įsikūręs muziejus. Nors į bažnyčią negalėjome pakliūti (buvo užrakinta, ne pamaldų metas), tačiau muziejuje apsilankėme. Muziejuje mes buvome su gidu, tačiau jis daugiau paaiškindavo apie eksponatus, o ne apie pačią Rokiškio istoriją. Visi buvome nustebinti Liongino Šepkos nepaprastais drožybos sprendimais, be to, šiame muziejuje kasmet rengiamos gražiausios prakartėlės varžybos, ir nugalėtojų darbai čia pasilieka kaip ilgalaikiai eksponatai. Itin daug drožtinių prakartėlių, ir mūsų Klubo narys Gintautas Mikutas galbūt pamėgins laimę šiose varžybose. Iki 2006-ųjų Kalėdų laiko juk dar daug! Taip pat čia matėme iš netikėčiausių medžiagų – saldainių popieriukų, siūlų, stiklo – padarytų netradicinių eglučių parodą.
Pavargę, bet kupini įspūdžių jau sutemus grįžome namo. Ateityje mūsų laukia dar daug darbo, ne viena kelionė į kitus pensionatus, ir tikiuosi, kad įspūdžiai bus ne mažiau malonūs nei iš Skemų, o mūsų darbas duos naudos, bus vaisingas. Sieksime, kad padėtis ir pensionatuose, ir psichiatrijos ligoninėse tik gerėtų.

Kas žinotina apie Rokiškį?

Norėčiau truputį papasakoti apie šio miesto įžymybes bei istoriją. Šį pasakojimą parengiau iš esmės pagal internete rastą medžiagą. >br> Rokiškio rajonas yra Žiemryčių Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, o savo forma beveik idealiai atkartoja visą žemėlapyje vaizduojamą Lietuvą. Obeliai, Rokiškis, Utena, Zarasai – tai buvusios sėlių, lietuviams ir latviams giminingos nedidelės tautos, žemės. Sėliai jau 13-ajame a. prarado savo kalbą (šiaurėje sulatvėjo, pietuose – sulietuvėjo). Tačiau iš tam tikrų duomenų, išlikusių vietos tarmėse bei vietovardžiuose, galime šį tą spręsti apie jų kalbą, pvz., dzūkų kiaukė (kuosa) čia vadinama čiauke, žemaičių kivilis šiose vietose (ir bendrinėje kalboje) tariama čivilis (tai toks paukštis), o sėliškai ežeras, matyt, buvo tariamas azaras (palyginkime miesto pavadinimą (A)Zaras-ai – Zarasai).
Na, o Rokiškis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1499 rugsėjo 21-ąją. Tuo metu giria šalia jo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovo Aleksandro buvo perleista maršalkai, Merkinės ir Anykščių vietininkui Grigaliui Astikui. Iki 18-ojo a. Rokiškis buvo įvairiai, stichiškai perstatinėjamas, kol pagaliau 1770 m. grafai Tyzenhauzai savo dvaravietę iš Postavo (Gudija) perkelia į Rokiškį ir daugiau šio miestelio niekam nebeišnuomoja. Jie ima formuoti miestelio architektūrinį vaizdą. Rokiškis išskirtinis savo centrine miesto aikšte. Iki 18-ojo a. pabaigos miesto gatvės iš centro ėjo spinduliais, kur trijų pagrindinių gatvių sankirtoje buvo susidariusi trikampė aikštė. Tik perkėlus dvaro sodybą toliau nuo turgaus aikštės, miestas įgijo itin raiškią klasicistinę kompoziciją. Kompozicinė ašis – centrinė miesto aikštė – sujungė dvarą rytuose ir Šv. Mato Evangelisto bažnyčią vakaruose. Žiūrint į tų laikų Lenkiją, Gudiją ar kitus LDK miestus, Rokiškio aikštė – ilgiausia (visur kitur šitokios aikštės būdavo 400-700 m, o Rokiškyje ji yra 1 km). 20-ojo a. pradžioje aikštė buvo prastai apšviesta, negrįsta, turgaus prekeivių ratų išmalta (būtent joje ir virė vietos prekyba). 1923-aisiais buvo pradėtas kloti grindinys ir šaligatviai, pasodinta medžių, įrengta skveriukų. 1931-aisiais R.Antinis vyresnysis Rokiškiui sukūrė Nepriklausomybės paminklą, kuris buvo pastatytas šioje aikštėje, ir nuo tol ji imta vadinti Nepriklausomybės aikšte. Apie 1950-uosius, jau sovietmečiu, aikštė buvo perplanuota ir užsodinta medžiais, kurie užgožė ir suskaldė aikštės erdvę, todėl nukentėjo graži ir savita klasicistinė Rokiškio architektūra. 1998-aisiais, per Atgimimą, aikštę imtasi atkurti. Miesto 500 metų sukakties proga rokiškėnai skulptoriai L.ir G.Žukliai ir architektės N.Bučiūtė ir L.Markejevaitė sukūrė paminklą „Arka“. Pro Rokiškį prasiautęs I-asis pasaulinis karas didelių nuostolių nepridarė. Sudegė medinė geležinkelio stotis, o dalis gyventojų buvo laikinai pasitraukę į carinę Rusiją. Po karo Rokiškis tapo apskrities centru. Čia buvo trys garo malūnai, skerdykla, verpykla, milo vėlykla, lentpjūvė, betono gaminių dirbtuvė, trys saldainių (iki šiolei garsūs saldainiai „Pieno karvutė“) ir keturios šaltkalvių dirbtuvės, veikė elektros stotis, kino teatras, biblioteka, du knygynai, trys pradžios mokyklos, „Saulės“ gimnazija, mergaičių amatų mokykla, žydų tikybos mokykla („iškala“), apskrities ligoninė. Taip pat ir II-ojo pasaulinio karo metais pats miestas beveik nenukentėjo, tačiau daugiau nei perpus sumažėjo gyventojų, o 1941-aisiais prasidėjo masinės žydų žudynės. Bajorų, Antanašės kaimuose ir Steponių miške buvo sušaudytos ištisos Rokiškio žydų šeimos.
Pokario metais Nepriklausomybės aikštėje būdavo išniekinami pasipriešinimo kovotojų palaikai, o senamiesčio pastatų rūsiuose kankinami žmonės. Dabar viso to neleidžia užmiršti atminimo lentos. 1969-aisiais Rokiškis priskirtas vietinės reikšmės urbanistikos paminklams, ir tai leido išsaugoti ir panaudoti tinkamai daugybę senų ar apskritai vertingų pastatų.
Iš istorijos žinoma, kad 1715-aisiais Rokiškis tapo Tyzenhauzų nuosavybe, ir kai to šimtmečio pabaigoje I.Tyzenhauzas (1762-1843), Lietuvos gvardijos šefas, persikėlė čionai iš Gudijos, Postavų, tai apleista senoji dvarvietė, apie kurią težinoma iš archeologinių kasinėjimų, netenkino naujojo Rokiškio šeimininko. Pasirinkęs vietą toliau nuo miestelio, I.Tyzenhauzas ėmėsi statyti naujus ištaigingus rūmus. Dokumentuose nurodoma, kad 1792-aisiais jau buvo mūrijamos ir tinkuojamos sienos, o 1801-aisiais rūmai jau baigti statyti, nes ši data iškalta akmenyje žemutinio aukšto tarpulangėje. Tai buvo klasicistinio stiliaus dviejų aukštų pastatas iš akmenų ir plytų, stovėjęs pačiame parko viduryje. Parkas buvo pasodintas 1797-ais metais. Pirmasis aukštas buvo skirtas svečiams ir ūkio reikmėms, o antrasis – reprezentacijai.
Pirmykštį vaizdą dvaras išlaikė iki 1905-ųjų. Jaunas Rokiškio grafas J.A.Pšezdzieckis pagal žinomų lenkų kilmės architektų K.Jankovskio (1868-1928) ir P.Lilpopo (1870-1937) projektą perstatė paveldėtąją rezidenciją. Jo perstatyti rūmai tapo aukštesni, erdvesni, bet nukentėjo jų stilius. Santūrus klasicistinis stilius buvo įmantriai subarokintas, manieringas.
Rokiškio dvaro rūmuose virė kultūrinis gyvenimas. Aukštąją kultūrą puoselėję grafai dažnai rengdavo pobūvius, kur rinkdavosi tik diduomenės išrinktieji. Itin daug dėmesio buvo skiriama muzikai. Dvare buvo sukolekcionuota nemažai instrumentų, pirktų Sankt Peterburge, Varšuvoje ir Vienoje. Rokiškio savininkai grafai Tyzenhauzai rūmuose išlaikė orkestrą, rūpinosi sudėtingų muzikinių kūrinių vertimu į lietuvių kalbą. Grafas J.Pšezdzieckis rašė saloninės muzikos kūrinėlius, grojo klarnetu ir fortepijonu.
1940-aisiais visas kultūrinis Rokiškio gyvenimas, palaikytas aukštuomenės, nutrūko. Sovietiniai valdžiai okupavus Rokiškį, grafai pasitraukė į vakarus. Dvaras kartu su meno vertybėmis buvo nacionalizuotas. Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui daug vertybių išgrobstė paskiri žmonės. Idant išsaugotų, kas dar likę, kolchozininkai čia buvo įkurdinę kultūrines įstaigas. 1952-aisiais pusrotondės su balkonu vietoje buvo pastatyta scena, kuri iš dalies sunaikino rytinį pastato fasadą. Tik po restauracijos 1998-aisiais rytinis fasadas atgavo ankstesniąją išvaizdą. Rokiškio dvaro rūmai – reprezentacinė miesto vieta. Dabar ir vėl čia rengiami koncertai, kuriuose dalyvauja žinomi Lietuvos ir užsienio atlikėjai, ruošiamos parodos, o daugumoje patalpų įrengtos nuolatinės ekspozicijos – nuo viduriniojo akmens amžiaus titnaginių kirvukų iki 20 a. pradžios autentiškų buvusiųjų šeimininkų apdarų (jie vieninteliai, turimi Pabaltijyje; šie drabužiai buvo parsivežti iš Paryžiaus, Vienos) bei kinų porceliano indų, kuriuos išsaugojo ir muziejui veltui padovanojo ištikimi buvę tarnai.
O muziejus pradėtas kurti 1933-ųjų gegužės 1-ąją, kai mieste buvo pranešta, jog atidaroma pirmoji ekspozicija. Šią idėją įgyvendino mokyklų inspektorius Juozas Ruseckas, mokytojas Petras Bliūdžius, burmistras Julijonas Malevičius ir kiti kultūrininkai, susibūrę į kraštotyros draugiją. Pirmuosius rinkinius sudarė apskrities mokytojų ir moksleivių surinkti muziejinės vertės daiktai. Pirmuoju neetatiniu vedėju buvo paskirtas P.Bliūdžius. 1940-aisiais, atėjus sovietinei valdžiai, kada Rokiškio dvaro savininkai grafai Pšezdzieckiai buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos, dvaro vertybės galėjo pražūti. P.Bliūdžius ir miesto burmistras Vladas Paukšta gavo Švietimo komisariato leidimą perkelti kraštotyros muziejų į dvaro rūmus. Iš jau sukauptų fondų, nacionalizuotame Pšezdzieckių dvare rastų ir iš apskrities dvarų suvežtų meno vertybių, tikėtasi sukurti didelį Rytų Lietuvos kultūros muziejų. Buvo pradėtos rengti naujos ekspozicijos, tačiau atvyko Raudonosios armijos atstovai ir pareikalavo dvarą perduoti jiems. Muziejui vis dėlto pavyko 1940-ųjų rugsėjo 15-ąją atidaryti ekspozicijas. Tais pačiais metais muziejus buvo paskelbtas valstybine įstaiga, jam suteiktas kultūros muziejaus vardas. Dvare įsikūrusio Raudonosios armijos pulko vadai visai nepaisė muziejaus vedėjo P.Bliūdžiaus pastangų išsaugoti neįkainojamas meno vertybes.1941-ųjų birželio 15-ąją P.Bliūdžius su šeima buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą.
Per karą eksponatų renkamasis darbas nutrūko.
Daug jų, galimų pritaikyti kad ir buityje, buvo
išgrobstyta. 1942-ųjų rudenį, Hitlerio valdžiai reikalaujant, muziejus buvo iškeldintas iš dvaro rūmų, juose paliekant didelę dalį Rokiškio dvaro turtų: baldų, paveikslų, skulptūrų, knygų ir kt.
Pokario metais muziejus ilgai merdėjo, glausdamasis keliuose dvaro kambarėliuose. 1947-aisiais buvo įrengtos ir atidarytos ekspozicijos, surengta paroda „400 metų pirmajai lietuviškai knygai“. Tačiau muziejus susilaukė kritikos už tai, kad nebuvo sukurta sovietinio laikotarpio ekspozicija. Muziejaus tikrintojas rašė: „Kas dėl tarybinio laikotarpio eksponatų rinkimo, šioje srityje muziejus absoliučiai nieko nepadarė – tas yra nepakenčiama. Tokie portretai kaip Tyzenhauzo, Tyzenhauzienės meno savyje neturi ir iš patalpų muziejaus šalintini. Nepavaizduota liaudies kova su religijos prietarais(...)“(ištrauka be kalbos pataisymų).
1948-aisiais dvaro rūmai buvo perduoti Rokiškio tarybiniam ūkiui, muziejus perkraustytas į nešildomą medinę bažnytėlę Vytauto gatvėje. Kad ir per didžiausius vargus, muziejininkai vis dėlto rinko eksponatus, juos aprašinėjo, kūrė ekspozicijas.
1952-ųjų liepą muziejus pargrąžinamas į dvaro rūmus, kur buvo atidarytos archeologijos, liaudies meno, gamtos, etnografijos ekspozicijos.
Tik po keleto metų parengta ir pirmoji sovietinio laikotarpio ekspozicija. 1958-aisiais dvaro parke buvo įsteigtas liaudies buities skyrius, į kurį perkelti 20-ojo a. pradžios aukštaičių valstiečių pastatai: dvi klėtys, kluonas, kalvė ir kita, tačiau galiausiai visi kiti senieji pastatai iš visos Lietuvos regionų imti rinkti ir perkėlinėti į Rumšiškes, netoli Kauno.
1960-1962 m. tarp Respublikos kraštotyros muziejų Rokiškis užima pirmąją vietą, 1965-aisiais muziejui suteikta trečia kategorija, jis tapo respublikinės priklausomybės – tai leido priimti daugiau darbuotojų, išplėsti veiklą. Ilgą laiką muziejui priklausė du skyriai – meno ekspozicija Stelmužės medinėje bažnytėlėje (Zarasų rajone) ir sovietinės partizanės M.Melnikaitės memorialinė ekspozicija Zarasuose.
1965-1966 m. muziejaus darbuotojai atrado nepakartojamą medžio drožėją Lionginą Šepką, gimusį 1905-aisiais netoli Obelių, vienkiemyje, o 1971-aisiais įrengė jo skulptūrų ekspoziciją. Kai per daugybę metų buvo atnaujinti ir sutvarkyti muziejaus pastatai ir patalpos jose, atgaivinta senoji rūmų aplinka, muziejininkams atsirado puiki galimybė rengti dvaro rūmuose įvairius renginius, kviesti lankytojus į kamerinės muzikos koncertus, literatūros vakarus, susitikimus. Šiuo metu iš Skandinavijos į Rokiškio muziejų yra atkeliavusi „migruojanti“ biblijų, išverstų į tūkstančius kalbų, paroda. Kasmet šio Šventraščio pasaulyje išleidžiama apie pusę milijono egzempliorių. Be to, eksponuojama vos ne tikro dydžio „bangžuvė“, banginis, kurio nasruose – šv.Jonas, kuris pasak padavimo šio milžino už netikėjimą buvo prarytas ir kurį laiką išbuvo jo pilve.
Rokiškio Šv.Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia. Kaip sakiau, į bažnyčią nepakliuvome, tačiau pavyko pasiskaityti, jog 1868-aisiais Rokiškio grafas Reinoldas Tyzenhauzas per diplomatines subtilybes ir pažintis aukštuomenėje, Žemaičių vyskupui M. Valančiui tarpininkaujant, gavo generalgubernatoriaus Muravjovo (Koriko) leidimą naujai bažnyčiai statyti. Tais metais pagal architekto G.Šachto iš Prūsijos projektą pradėti mūryti naujosios bažnyčios pamatai. 1872-1874 metais buvo įrengtos plytinės Velniakalnyje ir Jakiškyje, kur buvo išdegta 700 tūkstančių plytų. Pirmajame statybininkų sąraše išvardinti keturi meistrai ir dvidešimt keturi mūrininkai: du iš Liepojos, kiti – iš Silezijos. 1877-ųjų gruodžio 4-ąją dekanas kunigas M. Steponavičius bažnyčią pašventino.
1879 m. požemyje po presbiterija buvo įrengta ir pašventinta koplyčia, kurioje įruoštas marmurinis altorius. Šio požemio kriptoje yra palaidotas bažnyčios mecenatas R. Tyzenhauzas miręs Vokietijoje 1880-ųjų liepos 26-ąją, kur buvo balzamuotas ir ąžuoliniame karste parvežtas į Rokiškį. Mecenatai R. Tyzenhauzas bei jo įpėdinė M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė bažnyčiai dovanojo dešimt komplektų bažnytinių liturginių atributų: kryžių, relikvijų, monstrancijų, liturginių indų rinkinių, smilkytuvų ir kt. Tai geriausių 16-19 a. meistrų darbai iš Belgijos, Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos. Šie auksakalių dirbiniai pagaminti iš tauriaisiais metalais dengto vario arba žalvario, taip pat sidabro, aukso, mineralų, brangakmenių, dramblio kaulo ir krištolo. Rokiškio Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia – gražiausias neogotikos architektūros ansamblis Lietuvoje. Jos skiriamasis bruožas – tai laiptuoti ažūriniai skydai, kuriais užsibaigia fasadai. Bažnyčios vidus – ištisa meno vertybių panorama, tai bene vienintelis 19-ojo amžiaus interjeras Lietuvoje, kur viskas suprojektuota ir atlikta itin nagingų, profesionalių užsienio architektų, dailininkų bei meistrų.
Įdomi istorija pasakojama apie medinę cerkvę. Ją valdžia nusprendė pastatyti miesto aikštėje. Cerkvė turėjo užstoti Šv. Mato bažnyčią, todėl Rokiškio grafas Pšezdzieckis sukvietė miestelėnus, kurie per naktį iškasę šulinį, aptvėrę cementiniu aptvaru ir įruošę girdyklą arkliams. Cerkvę tekę statyti toliau nuo centrinės miesto aikštės. Projektas buvo parengtas 1888-aisiais. Cerkvė pastatyta Rokiškio dvaro savininkės Pšezdzieckienės paskirtame sklype, ji buvo rusiško bizantinio stiliaus, su kupolais. 1922-aisiais. katalikų dvasinė vadovybė pastatą pašventino ir atidavė mokiniams. 1938-aisiais Šv.Augustino bažnyčia (buvusi cerkvė) buvo padidinta antra tiek. Pasikeitė ir vidus, ir išorė. 1944-aisiais bažnyčia buvo uždaryta ir naudojama kaip sporto salė, kol praėjus dešimtmečiui – nugriauta, o mediena – sukūrenta.


Edmundas Mažonas
("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.1/31)