Simpoziumas. Balandžio I-oji:
kūrybiniai pokštai?

  Jau seniai esu įpratęs prie Klubo pirmininkės netikėtumų, nes paprastai tai būna koks nors įdomus renginys, seminaras arba nors drauge ir sveikdinanti, bet kartu ir intriguojanti, atsakinga veikla. Taip buvo ir likus kelioms dienoms prieš balandžio pirmąją, liaudyje dažnai vadinamą pokštų ir netikėtumo, lengvos žaismingos nuotaikos diena. Tuomet daktarė D.Survilaitė man paskambino ir lakoniškai pasakė: “Edmundai, atvažiuok poryt į Vilnių, jei gali. Bus įdomu. Psichiatrijos Žinių redaktorė N. Goštautaitė Midttun siūlo mūsų Klubo nariams dalyvauti akcijoje – bus kažkokie kilimai, taip pat ir Vilniaus meno akademijos studentų, su jais kažką kamšysite, kilimus kažkokius ausite, žodžiu – menas. Gal kas pafilmuos”. Sutikau nedvejodamas, nes ko jau ko, bet kilimų tai jau tikrai niekada nebuvau audęs. Ir sunkiai įsivaizdavau tokį savo vaidmenį. Bet, žinoma, nors tai, kad balandžio pirmoji – “melagių” diena, nekilo dvejonių nevažiuoti. “Nemėgstu žmonių, kurie nesišypso, nes tai – nerimti žmonės” – yra pasakęs vienas žinomas klasikas. Taigi nusiteikiau drauge ir kažkam rimtam, tačiau tądien, blandį, išvykau su jauduliu, laukdamas netikėtumo, o drauge – ir šypsodamasis viduje: buvo bene tikrai pirmoji puiki, pavasariškai saulėta diena po ilgų, lietingų ir slegiamai niūrių šiokiadieniškųjų dienų pilkumos – sunkiai pačiam pakylant ir sunkiai saulėlydį pro ūkanas beįžiūrint...
      Pirmiausiai turiu skaitytoją perspėti, kad neturint bent minimalių žinių, sunku būtų paprastai ir nupasakoti, kas yra tas “kamšymas“ ir kokie tie kilimai, kadangi be specialistų, matyt, labai nedaug kas apie tai yra girdėję ar juo labiau – tai darę ar matę, kaip visas šis darbas vyksta. Todėl sutartą dieną, š.m. balandžio pirmąją Vilniaus meno akademijoje pirmiausiai ir susitikome su tekstilės katedros vedėja docente Egle Ganda Bagdoniene.
      Iš pradžių buvome nustebinti, kad iš esmės viskas, su kuo tik susiduriame: ar važiuotume autobusu, ar sėdėtume valgomajame, ar, pagaliau, gatvėn išeitume, – viskas vienaip ar kitaip yra tekstilė: autobuso sėdynės aptrauktos dirbtine, natūralia ar maišyta pluoštine medžiaga – tekstilė, užuolaidos – taip pat tekstilė, netgi vata, bet kokia vilna arba kad ir žmogaus plaukai gali būti panaudoti tekstilės dirbiniams ar gaminiams (pvz., vokiečiai, sėkmingai atitikę visus būtinuosius, privalomuosius higienos reikalavimus, kirpyklose apsilankiusiųjų plaukus iškaršę kaip vilną, išplovę, išdezinfekavę, išgarinę ir t.t. – juos panaudoja kaip čiužinių kamšalą; Vokietijoje labai vertinami ir brangūs šie gaminiai. Ir vėlei gi – tai tekstilė!..).
      P.Eglė Ganda Bagdonienė mums parodė nuostabių tiek užsienio, tiek vietinių, jos pačios studentų darbų. Buvome sužavėti – tiek daug galimybių, formų, komponavimo įvairovės gali mums pasiūlyti visų netikėčiausios, net sunkiai įsivaizduojamos medžiagos ir jų deriniai. Iš viso to galima rišti neapsakomo grožio puošmenas: gėlių pavidalo kilimėlius, lengvai telpančius ant nedidelio sienos lopinėlio (jie kaip paveikslai, tik nebūtinai plokšti), sukomponuoti visaip raizgant išraizgant didžiulę pintinę vazą, kur galima laikyti gražias, itin brangias, fantasmagoriškas rankų darbo gėles... Būtų galima pasakoti ir pasakoti, bet pasakysiu tik tiek, kad tai buvo rinktiniai, elitinio meno dirbiniai. Visi džiaugėmės gražiu p.Eglės Gandos gestu: 10-tojo (anksčiau 13-ojo), mūsų skyriaus meno terapijos vadovė, socialinė darbuotoja Asta gavo dovanų gaiviai melsvą, malonios medžiagos moterišką aksesuarą – gėlės žiedą, kuriuo šiltu oru galima pasipuošti kaklą, einant į kokį brangų pokylį, bet taip pat jis gali būti prisitaikytas ir kaip savotiška apyrankė.
      O jau dabar mes, parengti, kad fantazijai bei kūrybingumui ribų nėra, šešiese: Zina, Laisvūnas, Albertas, aš (Edmundas), Monika bei dabar jau “damiškai” pasipuošusi, lyriškai besišypsanti mūsų socialinė darbuotoja Asta (jai ta gėlė tiesiog kaip gyva “įaugo”) – buvome pasiruošę darbui. Jaunųjų menininkių, Vilniaus meno akademijos studenčių tekstilininkių lydimi nužingsniavome į cechą, kur mūsų laukė kalnai margaspalvių, – sintetinio ir dirbtinio, natūralaus bei kombinuoto, – draskytino ir komponuoti, kurti kamšytiniems veltiniams kilimams skirto pluošto debesys. Pasiraitojome rankas ir ėmėmės darbo.
      Spontaniškai gimė spalvinės formos ir jų deriniai, iš kurių – čia pridėdami, čia atimdami – vis dėliojome ir dėliojome savo “paveikslus” ant tam tikro tako, iš kurių vėliau gimė kūriniai – kilimai. Vieni planavo labiau, kiti, atsipalaidavę, sėmėsi kūrybinių galių iš pačios širdies gelmių. Zinai išėjo “Ugninė gėlė”, kuri, tarsi eidama iš mūsų negalios, veriamai nusmelkia visą žmogaus esybę. Man – paprastas, vaikiškas ryškiaspalvis “Paukštis” (norėjosi kažko džiugaus ir paprasto tą dieną, nes buvo labai saulėta ir giedra), Monikai – švelniai besiūruojantis “Laimės laivas” (kaip iš tos A. Mamontovo dainos; irgi ryškus), Laisviui – tiesiog gražus, abstraktus jo nuotaikų atspindys, o Albertui – daug minčių galinti sukelti “Širdis”. Na, p.Asta sukūrė nuostabią “Debesų misterija”...
Iš anksto mus perspėjo, kad visą šį mūsų bei studenčių (jos dirbo priešpriešiais, iš viso – septynios) darnų darbavimąsi filmuos, darys nuotraukas, ims interviu. Visi sutikome. Darbas buvo ne iš lengvųjų, plušome kokias penkias ar septynias valandas, dar studentų valgykloje spėję papietauti, – kurdami kiekvienas savąją būsimo kilimo atkarpą bei padėdami, patardami vienas kitam, kaip kas galėjom ir mokėjom. Aš stengiausi (ir to buvo paprašyta) visai nežiūrėti į kitų darbus, ypač – į studenčių. Norėjome, kad tai būtų drauge ir bendras darbas – bendradarbiavimas, bet kartu ir individualus, sykiu išlaikant bendruomeniškumo dvasią.
Simpoziumas. Veltinio simpoziumas. Ką reiškia tas žodis? Kodėl tai simpoziumas? Kas iš viso yra tas simpoziumas?
Tai nebuvo balandžio pirmosios pokštas – tai daug reikšmingesnis dalykas, kurio svarumą, visos šios akcijos svarbą, pratęsdama tos dienos įvykius, jums aprašys tą gaiviąją pavasario dieną taip pat kilimus kūrusi mūsų Klubo narė Monika.

Edmundas Mažonas
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2005, Nr.2/28