Įveikti nepasitikėjimo sieną psichikos ligonei padeda atvirumas

Inga SMALSKIENĖ

 Daugiau kaip 20 metų dvasios negalios kankinama moteris įrodė, kad ir tokio likimo žmonės turi teisę kitų visuomenės narių būti toleruojami ir gerbiami.

L.Čiukšienė dėl savo ligos yra išgyvenusi ne vieną žeminančią situaciją Psichiatrė D.R.Survilaitė sakė, kad niekas nėra apdraustas nuo psichikos ligų.

Psichikos liga – vis dar tabu
Kokios mintys ir jausmai apima, kai išgirstat sakant „psichikos ligonis”? Baimė, sumišimas, gailestis, panieka ar dar kažkas?
Visuomenė vis dar labai mažai žino apie psichikos ligas ir netoleruoja žmonių, turinčių psichikos sutrikimų. Todėl šiems tenka gyventi užsisklendus savo kiaute, bijant iš jo išlįsti.
Tačiau pastaraisiais metais situacija, nors ir lėtai, po truputį keičiasi. Psichikos ligoniai ir juos gydantys medikai pradėjo šviesti visuomenę, aiškinti, kas yra dvasios negalia.
„Tik mus išgirskit. Daugelis kažkodėl nenori net klausyti, kai jiems sakai, kad ser­i psichikos liga”, – „Panevėžio rytui” sakė 52 metų panevėžietė Lina Čiukšienė.
„Svetima tarp savų, svetima tarp svetimų” – taip moteris, daugiau kaip 20 metų serganti psichikos liga, pavadino savo pranešimą, kurį parengė šią savaitę Vilniuje vykusiai konferencijai apie psichikos ligonių diskriminaciją ir stigmą.

Susirgo jaunystėje

Simpatiška keturių suaugusių vaikų motina L.Čiukšienė viena iš nedaugelio ligonių, kurie apie savo ligą drįsta kalbėti atvirai ir neslėpdami veido.
Moteris susirgo dar jaunystėje, būdama 28-erių. Tada ji jau buvo ištekėjusi, augino keturis mažylius.
L.Čiukšienė gerai prisimena, kai ją pirmą kartą ištiko ūmus psichozės priepuolis, po kurio moteris atsidūrė psichiatrijos ligoninėje Vilniuje.
„Su vyru grįžom iš Klaipėdos, autobusų stotyje laukėm autobuso į Panevėžį. Mane apėmė nepaaiškinama baimė, atrodė, kad kažkas seka, nori nužudyti.
Pamačiusi netoliese stovinčius du jūreivius, kurie prie diržų turėjo dėklus, matyt, su jūreiviškais peiliais, tiesiog paklaikau iš baimės.
Vyras mane parvežė namo. Ten išgėriau raminamųjų vaistų, vėliau mane išvežė į psichiatrijos ligoninę Vilniuje”, – savo ligos pradžią prisiminė moteris.
Psichiatrai jai diagnozavo šizofreniją su blogėjančia eiga, pasakė, kad visą gyvenimą teks gerti vaistus.
„Vaistų aš nuolat negėriau. Psichologo konsultacijos, savipagalbos grupės yra alternatyva medikamentams”, - teigė L.Čiukšienė.

Matė motinos priepuolius
Nors tuomet L.Čiukšienė buvo jauna, jai nereikėjo aiškinti, kas yra psichikos liga. Dvasios negalią turėjo dabar jau mirusi jos motina.
Motinai liga pasireiškė po to, kai mirė jos trijų savaičių kūdikis, ketvirtas vaikas.
Nors vėliau gydytojai ją atkalbinėjo gimdyti, giliai tikinti moteris susilaukė dar vienos dukters – Linos.
Pasak L.Čiukšienės, šeima gyvendavo normalų gyvenimą tol, kol motinos neištikdavo priepuoliai.
„Matydavau, kaip mama smarkiai pasikeičia, kaip ji kenčia. Man atrodydavo, kad žemė slysta iš po kojų. Tėvas jos neveždavo į psichiatrinę ligoninę. Jis pakontroliuodavo, kad motina gertų vaistus. Po kurio laiko gyvenimas vėl grįždavo į savo vėžes”, – pasakojo L.Čiukšienė.

Darbe nediskriminavo

Pu pirmojo psichozės priepuolio daug metų L.Čiukšieno nepatyrė tokio stipraus psichikos sveikatos sutrikimo.
Ji augino vaikus, dirbo. Pastaruosius 16 melų moteris darbuojasi A.Bandžos vaikų globos namuose auklėtojos padėjėja.
„Nuo bendradarbių niekada neslėpiau, kad sergu psichikos liga. Nežinau, galbūt kažkas man už nugaros ir pasišnabždėdavo, bet manęs niekas dėl to neįžeidinėjo. Tikrai darbe nepatyriau jokios diskriminacijos”, – sakė L.Čiukšienė.
Kitokios reakcijos ji sulaukdavo iš nepažįstamų ar mažai pažįstamų žmonių. Kai Lina jiems prisipažindavo serganti psichikos liga, šie tarsi išsigąsdavo, sutrikdavo, leisdavo suprasti apie tai daugiau nenorintys girdėti.
Buvo ir tokių, kurie jos šalindavosi.

Neleido pasisiūti kojinių

Moteriai iš viso teko išgyventi keturis psichozės priepuolius ir keturis kartus gulėti psichiatrijos ligoninėse, tarp jų ir Rokiškio.
L.Čiukšienė tikino didžiausią diskriminaciją pajutusi būtent iš medikų.
„Psichiatrijos ligoninėse bendraudama su gydytojais pasigesdavau pagarbos sau kaip žmogui. Daug kartų jaučiausi visiškai beteisė, sugniuždyta”, – pasakojo panevėžietė.
Ji prisiminė, kad prieš ketverius metus išvežta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę palatoje šalo basomis kojomis, nes iš jos atėmė pėdkelnes, kad nenusižudytų, o kojinių ji neturėjo.
Pacientė maldavo slaugytojų duoti jai adatą ir siūlų, kad iš šalikėlio galėtų pasisiūti kojines, tačiau šios varinėjo viena nuo kitos, teisindamosi, kad neturi teisės jai patikėti adatos.
L.Čiukšienės patikinimų, kad ji nesiruošia žalotis ar žudytis, niekas neklausė.
Galiausiai šąlančios ligonės pasigailėjusi viena virtuvės šeimininkė leido jos akivaizdoje iš šaliko pasisiūti kojines.

Neleido susipažinti su ligos istorija

L.Čiukšienei didelę nuoskaudą patyrė iš vilniečių psichiatrų, kurie darė visokias kliūtis jai susipažinti su ligos ir gydymo istorija.
„Jie šaipėsi, kad pasiskaičius ligos istoriją man nustatyta diagnozė neišnyks. Po daugybės visokių pažeminimų vis dėlto pasiekiau savo – iš pradžių gavau labai trumpą, paskui – jau išsamesnį išrašą”, – sakė ji.
Moteris mano, kad gydytojai, kuriems įstatymai suteikia teisę nuspręsti, leisti ar ne psichikos ligoniui susipažinti su savo paties ligos istorija, tiesiog specialiai piktnaudžiavo savo galiomis.

Sutramdė antrankiais
L.Čiukšienei atmintin įsirėžė ir dar vienas žeminantis atvejis, kai ji buvo jėga išgabenta į psichiatrijos ligoninę.
„Ištikus priepuoliui, artimieji iškvietė greitąją medicinos pagalbą, bet aš medikams nepaklusau ir nėjau su jais į automobilį. Tada buvo iškviesta policija.
Velkama į automobilį, nesiginsiu, priešinausi, bet automobilyje apsiraminau. Vienas iš policininkų, jaunas vyrukas, kažkodėl išsitraukė antrankius ir surakino man rankas.
Kitas, gerokai vyresnis, tarsi apgailestaudamas ir atsiprašinėdamas kelis kartus pakartojo: nereikėjo dėti antrankių, nereikėjo”, – pasakojo L.Čiukšienė.
Pasak moters, policininkai tiesiog nėra apmokyti, kaip elgtis su psichikos ligoniais.

Skyrybos moters nesužlugdė
L.Čiukšienė po 25 vedybinio gyvenimo metų išsiskyrė su vyru, kaip ji pati sako, palyginti gana gražiai ir ramiai.
Moteris pradėjo daugiau domėtis savimi, lankėsi pas psichologus, kurie jai padėjo palaikyti dvasinę pusiausvyrą.
Panevėžietė įsijungė į Respublikinę psichikos sutrikimus patyrusių asmenų ir jų draugų organizaciją - klubą „13 ir Ko”.
Ši organizacija rūpinasi psichikos ligonių reabilitacija, integracija į visuomenę, jų teisėmis.
Organizacijos įkūrėja ir vadovė vilnietė gydytoja psichiatrė Danguolė Regina Survilaitė viena pirmųjų Lietuvoje psichikos ligonių gydymui ir reabilitacijai pradėjo taikyti ne tik medikamentinių gydymą, bet ir meno terapiją, įsteigė savipagalbos grupes ir kt.
L.Čiukšienė yra viena aktyviausių klubo „13 ir Ko” narių, dalyvauja įvairiose projektuose, konferencijose, televizijos laidose.

Psichikos ligoniai - po didinamuoju stiklu

Apie psichikos ligonių problemas, jų integraciją į visuomenę „Panevėžio rytas” kalbėjosi su psichiatre D.R.SURVILAITE.

– Gydytoja, kodėl mūsų visuomenėje psichikos ligoniai neretai laikomi tarsi raupsuotaisiais, o pati liga – gėdinga?
– Tai vis dėl stereotipų, kuriuos žmonių sąmonėje suformuoja įvairūs mitai apie psichikos ligas, filmai, kuriuose psichikos ligoniai vaizduojami kaip maniakai, grėsmingi pamišėliai, nusikaltėliai.
Tuo tarpu tarp nusikaltimus padariusių asmenų tik 1-2 procentai yra psichikos ligonių.
Ne paskutinėje vietoje formuojant klaidingus stereotipus apie psichikos sutrikimus turinčius žmones tenka ir žiniasklaidai. Pavarčius spaudą akis bado antraštės: „Psichikos ligonė iššoko iš ketvirto aukšto”, „Psichikos ligonis nusižudė”, „Psichikos ligonis nužudė” ir panašiai.
Iš ketvirto aukšto šoka, žudosi ir žudo ne tik psichikos ligoniai, tačiau pastarieji yra tarsi po didinamuoju stiklu.
Internete paskaičius skaitytojų atsiliepimus į straipsnius apie psichikos ligonius, darosi šiurpu, kaip smarkiai jie puolami. Pulti skatina baimė ir nežinojimas.
Kadangi tarp psichikos ligonių ir visuomenės tvyro priešprieša, dauguma ligonių ir jų artimųjų slepia ligą.
Netgi mes, psichiatrai, ypač anksčiau, patyrėme kitų specialybių gydytojų pašaipų požiūrį.
Viena kolegė kartą manęs paklausė: „Na, kaip ten tavo durneliai gyvena?”
Kita vertus, sergantieji psichikos ligomis stigmatizuoja ir patys save.
Jiems atrodo, kad aplinkiniai iš jų šaiposi, juos smerkia, nors ne visada taip būna iš tiesų. Įveikti priešpriešą nėra lengva, bet būtina mėginti.
Kartais geriau neišsiduoti sergant.
– Apie kokią diskriminaciją jums dažniausiai kalba ligoniai?
– Jie skundžiasi juntantys darbdavių, bendradarbių spaudimą. Apskritai pasitaiko įvairiausių diskriminacijos apraiškų įvairiose situacijose.
Pavyzdžiui, žmogui skauda skrandį, jis dėlto kreipiasi į gydytoją ir prasitaria sergąs psichikos liga. Gydytojas net nebeklauso, kokiais skausmais ir kur skundžiasi pacientas, o siunčia jį tiesiai pas psichiatrą.
Neslėpsiu, savo ligoniams, kai jie kreipiasi į kitus specialybių gydytojus dėl įvairių negalavimų, aš kartais patariu, jei įmanoma, nutylėti apie psichikos ligą.
Neapsaugotas niekas
– Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad psichikos ligoniai lengviau integruotųsi į visuomenę?
– Be visuomenės švietimo, reikalinga bendruomenės pagalba. Asmenis, turinčius psichikos sutrikimų, labai svarbu įtraukti į įvairią veiklą. Taip pat siūlyčiau steigti darbo vietas psichikos ligoniams. Dirbdami jie turėtų galimybę pasijusti visaverčiais.
Žmonės be reikalo mano, kad psichikos liga susirgs kas tik nori, tik ne jie patys ar jų šeimos narys. Deja. tokia liga gali paliesti bet kurį iš mūsų ir bet kada.

"Panevėžio rytas", Nr.233(4213)