Lobizmo pradžiamokslis: įsimintina teorija ir nepavykusi praktika

     Klubo „13 ir Ko“ nariai jau trečią kartą buvo pakviesti dalyvauti seminare “Pacientų grupių stiprinimas Europos Sąjungoje“, kurį organizavo Europos pacientų forumas (European Patients’ Forum, arba EPF) bei Europos Farmacinių kompanijų ir asociacijų federacija (European Federation of Pharmaceutical Industries and Associations, arba EFPIA). Tokio pobūdžio seminarai būna skiriami Europos Sąjungos (ES) šalių narių pacientų organizacijoms stiprinti, paprastai į jį suvažiuoja naujųjų šalių narių atstovai. Šįsyk tokių buvo apie 95 proc. visų dalyvių. Seminaras vyko spalio 10-11 dienomis Briuselyje. Jame, be manęs, Klubo „13 ir Ko” atstovės, mūsų šaliai atstovavo dar penkios lietuvės: Lietuvos diabeto asociacijos prezidentė Vida Augustinienė, Lietuvos astmos ir LOPL klubų asociacijos prezidentė Eglė Kvedaraitė, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos pirmininkė Danutė Kašubienė, Lietuvos Parkinsono draugijos pirmininkė Adelė Jarušaitienė bei tos pačios organizacijos narė Rasma Zlatkuvienė (nuotraukoje).
     Programoje, kurią gavome iš anksto, buvo matyti, kad šio seminaro akcentas – organizacijos atstovavimo bei įtakos darymo valdžios institucijoms įgūdžių stiprinimas. Ir nors buvo paruoštos dvi kitos reikalingos ir aktualios nevyriausybininkams temos – bendravimas su žiniasklaida (media skills training) ir tarptautinis bendradarbiavimas (cross-border projects), kurias parengė stiprūs konsultantai (bendravimo su žiniasklaida seminarą vedė labai patyręs ir daugeliui pažįstamas konsultantas Derek Moloughney), darbui su Europos institucijomis buvo skirtas išskirtinis dėmesys. Pranešimus skaitė įvairūs Europos biurokratai, buvę ir esami Europos Parlamento (EP) nariai, Europos Komisijos darbuotojai, seminaro dalyviai gyveno vos 5 minučių atstumu nuo Europos Parlamento, su kurio nariais buvo suorganizuoti susitikimai kiekvienos naujos šalies-narės atstovams.
     Seminarą apie atstovavimą ir valdžios institucijų įtakojimą vedė Daniel Gueguen (nuotraukoje), trisdešimt ketverių metų lobizmo Europos Sąjungos institucijose patirtį turintis prancūzas. Nors kitus ir erzino jo darkyta anglų kalba bei pusantros valandos trukęs mo-nologu be jokių pauzių, jo pranešimas „Geriau-sias teisių gynimo praktikos arba kaip sėkmingai vykdyti kampaniją” buvo infor-matyvus ir puikiai paruoštas. Jo nesu-dėtingos formos ir turinio dėka pavyko išsiaiškinti, ką Europoje reiškia lobizmas (ką jis reiškia Lietuvoje, kol kas sau suprantamo atsakymo neturiu) ir kur, esant reikalui, derėtų ieškoti pagalbos painiuose Briuselio koridoriuose. Svarbiausia, kas tapo aišku, tai, kad lobizmas Europoje – visiškai legali veikla, kuria įtakojamos tam tikros sprendimus priimančios grupės ar asmenys siekiant atstovauti organizacijų (ir verslo, ir visuomeninių) interesus. Briuselyje joks įstatymas ar nutarimas nepriimamas nesusitikus su suinteresuotomis šalimis, neišklausius jų nuomonių ir nepasvėrus visų argumentų. Kita vertus, siekiant kuo efektyviau atstovauti savo interesus, būtina žinoti, kam, kokiu metu, kaip ir kokią informaciją pateikti. Šiam tikslui ir yra samdomi profesionalūs „atstovautojai“-lobistai, kurių ES institucijose veikia apie 6000.
     Keliais žodžiais pabandysiu perteikti kai kuriuos D.Gueguen pranešimo faktus.
Į ES sprendimų priėmimo procesą yra įtraukta apie 75000 veikėjų: 45 000 oficialių tarnautojų (Europos komisijoje – 25000, Europos Parlamente – 4000, Ministrų Taryboje – 4000, Ekonomikos, socialiniame ir regionų komitetuose – 1000, vertėjų – 6000, kitų darbuotojų – 5000), ir 30000 suinteresuotų grupių (angl. stakeholders) (verslo asociacijų – 12000, NVO – 5000, kompanijų – 2500, teisinių ir konsultacijų įmonių – 4500, regioninių tarybų – 3500, spaudos – 2000). Akivaizdu, kad abi šios šalys neturi galimybių susišnekėti, nes kalba nevienoda kalba: gina skirtingus interesus bei turi nevienodą įtaką.
     Sprendimo priėmimo procese lobistai veikia septyniuose lygmenyse:
     *teisinis monitoringas – įstatymų ir kitos teisinės bazės analizė,
     *informacijos apie konkurentą rinkimas,
      *strategija (reakcija/proakcija; trumpalaikė/ilgalaikė, pozityvi/negatyvi ir pan.),
     *ryšiai,
     *įtakojimas – lobizmas siaurąją prasme,
     *komunikacija – dokumentų tikslumas, paprastumas, aiškumas,
      *ir ES finansavimas – biudžeto išmanymas.
     Briuselyje veikiančios ES institucijos laikomos daug skaidresnėmis, nei nacionalinės vyriausybės, todėl įvairią informaciją galima gauti formaliu būdu.
      Lobizme vienas svarbiausių dalykų – numatyti situaciją ir užbėgti už akių. Kol priimami sprendimai, nuo įstatymo projekto iki jo patvirtinimo, nueinamas ilgas kelias, todėl labai svarbu savo pasiūlymus pateikti kuo anksčiau. Kuo vėliau jie bus pateikiami, tuo labiau didės investicijos ir tuo mažesnio rezultato bus galima tikėtis. Antrojo skaitymo metu pateikti siūlymai praktiškai neturi galimybės būti priimti dėmesin.
     Nacionalinis ir Europos Sąjungos lobizmas neturi nieko bendra. Nacionaliniame lygmenyje lobizmas yra politinis, tuo tarpu europinis lobizmas yra paremtas technologijomis ir profesionalumu. Europos Parlamente dirbama su visomis partijomis ir paprastai būna didelė tikimybė, kad opozicijoje esančios frakcijos nariai balsuos už jūsų pasiūlymus ar įstatymo pakeitimus, jei jie paruošti profesionaliai.
     Lobizme svarbiausia taisyklė – learning by doing (mokytis veikiant), t.y., patirtis lobistinėje veikloje – svarbiausias kriterijus.
     Komunikacija – fundamentalus lobizmo įrankis. Taip vadinamas position paper, arba kreipimosi laiškas, kuris pirmiausia patenka sprendimo priėmėjui į rankas, turi būti surašytas pagal visas taisykles: pozityvus statiškas pavadinimas, aiški struktūra su paragrafų pavadinimais, diagramos, išvados ir t.t. Kitos komunikacijos priemonės – susitikimas akis į akį, apskritas stalas, pranešimai žiniasklaidai bei spaudos konferencijos ir pan.
     Efektyviausias lobizmas – europinio ir nacionalinio lobizmo derinys.
Sėkmingo lobizmo esmė – patikimumas, tinkama lobizmo ir komunikacijos strategija, tiksliai numatytas biudžetas.
     Ateityje lobizmo mastai tik augs, nes kol kas esame tik šios veiklos akmens amžiuje. Iš lobistų bus tikimasi dar daugiau pasišventimo, techniškumo, patikimumo ir komunikacijos, t.y. dar daugiau profesionalumo.
     Išklausiusios ir įsidėjusios į galvą tiek daug naudingos informacijos, mes, lietuvaitės, visiškai drąsiai sutikome naują iššūkį – susitikimą su savo šalies Europos Parlamento nariais, kurio metu turėjome galimybę pritaikyti įgytas teorines atstovavimo ir lobizmo žinias. Susirinkę prie kavos puodelio, susidėliojome visas mintis, išsirinkome savo spykerį – Vidą, surašėme svarbiausias Lietuvos pacientų problemas. Tiesa, seminaro organizatoriai prieš susitikimą atsargiai mums užsimindavo, kad „yra nedidelių problemų organizuojant susitikimą su Lietuvos MEPais (taip vadinami EP nariai, trumpinant anglišką sąvoką Members of European Parliament – A.M.), bet paskutinę minutę jie nudžiugino žinia, kad pavyko susitarti su didžiai užimtais mūsų išrinktaisiais. Tiksliau, viena iš jų, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos politikos komiteto pavaduojančia nare. Kaip paaiškėjo vėliau, istorija sudėtingu susitikimo organizavimu nesibaigė. Čia buvo tik pradžia. Prie EP pastato įėjimo pralaukėme apie dvi valandas, su pavydu žiūrėdami, kaip vieną po kito mūsų kolegas iš kitų šalių pasitinka Parlamento narių padėjėjai ir su viltimi klausydamiesi, ką telefonu derasi organizatoriai. Deja, taip ir likome nieko nepešę... Viskas būtų ne taip graudu, jei minėta narė, didžiai gerbiama ponia iš Darbo partijos, kurios net pavardės neprisimenu (galėčiau, žinoma, užmesti akį į www.europarl.eu.int ir čia parašyti, bet to sąmoningai nenoriu, nes iki šiol ji buvo visiškai man nežinoma ir absoliučiai nereikšminga nei Lietuvos, nei – juo labiau – Europos politiniame gyvenime), nebūtų dvi savaites kasdien „varinėjusi“ organizatorių siūlydama „perskambinti rytoj“, o praėjus gerai valandai po numatytos susitikimo pradžios - dar ir pranešti telefonu, kad ji mūsų laukusi, o mes patys neatėjome. Ir jau pažadėjusi vėl „tikrai tikrai pasitikti, nes jau beveik bėganti žemyn prie įėjimo“, taip ir nepasirodė dar valandą. Rumunai, kurie dar nėra ES nariai ir neturi savo MEPų, bei lenkai, kurių europarlamentarai iškart atsisakė susitikti dėl tuo metu Lenkijoje vykusių prezidento rinkimų, susiorganizavo ekskursiją po EP pastatą, o mums beliko tik apeiti aplink jį iš išorės ir nieko nepešus grįžti į viešbutį. Turbūt neverta ir pasakoti, kaip jautėmės, kai mūsų kolegos per finalinį seminaro aptarimą dalinosi įspūdžiais iš susitikimų su savo nariais. Buvo net kilusi mintis paviešinti Lietuvoje šį įvykį, tik organizatoriai paprašė to nedaryti dėl tolimesnio bendravimo su MEPais perspektyvų ir galimų uždarų durų į Europos Parlamentą. Visgi, manau, kad ne vieną iš mūsų šešeto aplankė filosofinės mintys apie garbę būti Lietuvos piliečiu ir apie realią galimybę kiekvienam mūsų dabar ar ateityje išrinktam biurokratui atsidurti ir kitoje barikadų pusėje, jei, neduok Dieve, teks kada nors susirgti ir atstovauti pacientus.
     Visa kita seminaro dalis praėjo organizuotai ir be jokių didesnių nesusipratimų – gyvenome prašmatniame viešbutyje, kuriame apsistoja aukšti svečiai (ten pastebėjome ir mūsų Aplinkos ministrą A.Kundrotą), vaišinomės po keturis-penkis kartus per dieną, informaciją gaudavome laiku ir visapusišką. Vieną vakarą mums suorganizavo ekskursiją po Komiksų, kurie Belgijoje labai populiarūs, muziejų bei vakarienę restorane. Likusius du vakarus praleidau mieste, kad negalėčiau pasakyti, jog „dabar nemačiau ir Briuselio“ (sau vis pajuokauju, kad šiais metais „nemačiau“ Amsterdamo, Vienos, Bratislavos ir Budapešto, kuriuose Klubo dėka teko pabuvoti). Apie patį miestą nekart buvo pasakota „Klubo „13 ir Ko“ žiniose“, todėl darkart popieriaus negadinsiu. Nors... vieną itin man įstrigusią detalę paminėsiu: ne kartą vyrukai, Briuselio senamiesčio kavinukių darbuotojai, kurie mielai sveikinasi su visais turistais, kreipėsi į mane kaip į lietuvę, nors nei iš išvaizdos, nei iš elgesio, nei iš bendravimo būdo tikrai nesu panaši į standartinę visų įsivaizduojamą lietuvaitę. Tuo labiau, kad lietuvių turistų nėra ten daug – nesutikau nė vieno. Nežinojau, džiaugtis man tuo ar verkti – puikiai visi suprantame, kokį įvaizdį užsitarnavo mūsų tautietės užsienyje, todėl jaučiausi nejaukiai. Todėl neištvėriau, kai vienas tunisietis užkalbino mane prie kavinės, ir grėsmingai paklausiau, ar aš jam panaši į lengvo elgesio blondinę iš Rytų Europos trumpu sijonu ir aukštais kulnais, kurią galima kviesti kur į galvą šauna? Žmogus labai išsigando ir nedrąsiai prasitarė:
     – Aš tik kava norėjau pavaišinti... Tu man patikai, tai ir pakviečiau kavos išgerti. Ar tai labai blogai pas jus Lietuvoje?
     Kava buvo skani, bet kodėl praeivius vadina lietuviais, taip ir likau nesupratusi.

Aušra Mikulskienė
Ryšių su visuomene ir lėšų paieškos konsultantė