Skirtinga patirtis


Edmundas Mažonas

        Šiemet GAMIAN-Europe organi-zacija mūsų Klubui patikėjo Lietuvoje surinkti mažiausiai 200 kokybiškų (atsakytų į visus klausimus, o šių – 75) anketų, kuriomis 23 Europos šalyse siekiama nustatyti psichikos paslaugų vartotojų stigmatizavimo, diskriminavimo lygį, taip pat tai, kokios yra sąlygos, kad būtų įgalinti psichikos paslaugų vartotojai: kaip sumažinti visuomeninę atskirtį ir ką reikia taisyti, gerinti, norint juos įdarbinti. Žinoma, bus palyginta situacija visose anketuotose Europos šalyse, duomenys skelbiami konferencijose, panaudoti moksliniams tyrimams, publikuojami įvairioje literatūroje. Visos anketos privalo būti anonimiškos: be vardų ar pavardžių, adreso, ir pildomos savanoriškai. Norėčiau pasidalyti savo asmeniniais įspūdžiais, kaip man sekėsi rinkti šias anketas.
        Pateikdami anketas į visus mums prieinamus pacientus kreipėmės „Klubo „13 ir Ko“ nariai ir bičiuliai“, nes pastarieji, jei nežinojo anksčiau, mums prisistačius buvo supažindinti su pagrindiniais Klubo tikslais, kurie neprieštaravo ir jų įsitikinimams: tai pacientų teisių gynimas, kova su diskriminavimu (žeminimu, teisių ribojimu) ir stigmatizavimu (pažymėjimu bjauriais, gėdingais įvaizdžiais); Klubas siekia geresnės psichikos paslaugų vartotojų padėties visuomenėje, stengiasi sumažinti atskirtumo, vienatvės, atstumtumo pojūtį.
        Atsakius didžiajai daliai Klubo narių, anketas pateikėme savo draugams, pažįstamiems. Na, o kadangi aš – kaunietis, tai paprašiau Kalniečių poliklinikos psichikos sveikatos centro (PSC) socialinės darbuotojos ponios Zitos Sadūnaitės sutikimo ateiti į jos vadovaujamą užimtumo grupelę ir išdalyti žmonėms anketas. Jeigu jiems klausimai pasirodytų suformuluoti pernelyg kebliai, pasisiūliau čia pat, bepildant, suprantamiau juos pakomentuoti. Ir Kalniečių PSC vedėja Rasa Tamašauskienė šiam anketavimui neprieštaravo – esu už tai dėkingas ir jai.
        Dauguma grupelės narių sutiko atsakyti, buvau atėjęs į keletą užsiėmimų, ir čia žmonės užpildė apie 20 anketų. Zita Sadūnaitė labai džiaugėsi, kad prie šios Lietuvoje vykdomos apklausos mūsų, vartotojų, labui bus prisidėję, įnešę savo indėlį ir jos kuruojami pacientai. Nuoširdžiai dėkoju visiems atsakiusiems! Nors su anketomis į Kalniečių PSC buvau atėjęs besibaigiant žiemai, tačiau, Klubui surinkus jų pakankamai ir šias jau išsiuntus, aš ir toliau lankausi vienoje iš grupelių: man joje patiko. Čia atmosfera jauki ir šilta, džiaugiamės vieni kitų pagerėjusia savijauta, pasidalijame ir problemomis.
        Dar apsilankiau ir Kauno klinikose, psichiatrijos skyriuje, kuriam vadovauja p. Virginija Adomaitienė. Buvau labai maloniai priimtas, ir vyresniosios slaugytojos Danutės Jasukaitienės ir slaugos administratorės Ritos Ribaitienės padedamas surinkau apie 20 anketų. Ir šioms puikioms medikėms esu dėkingas už nuoširdžią pagalbą.
        Pamaniau, kad būtų galima anketų surinkti ir daugiau: o jeigu ne visos išsiųstosios bus pripažintos tinkamos?.. Kadangi dar anksčiau Klubo vadovei D.Survilaitei nepavyko susisiekti su kita netoli manęs esančia poliklinika, vieną dieną, būdamas laisvėlesnis nuo mokslų ir šeimos reikalų, pats paskambinau tos poliklinikos PSC vedėjai, o po 10 min. – ir grupelės vadovei. Vedėja maloniai sutiko, vadovė, kaip vėliau sužinojau, – psichologė, paprašė ateiti prieš jos grupelę iš ryto anksčiau, kad galėtume viską aptarti.
        Atėjęs parodžiau anketas, papasakojau apie tyrimą, prisistačiau esąs Klubo narys, bet gyvenantis Kaune, todėl čia ir ieškantis galinčių atsakyti. Psichologė iš anksto buvo priešiškai nusistačiusi, sakė, jog viskas jai atrodo labai miglota, neaiškūs tyrimo tikslai. Nors viską nupasakojau labai išsamiai, kruopščiai, tačiau, deja, neatsinešiau atspausdinto kreipimosi į apklausos dalyvius (Kalniečių poliklinikoje apie tai net neužsiminė). Kilo nemažai debatų. Vos tik išgirdęs tokį poliklinikos darbuotojos požiūrį, buvau pasiryžęs taikiai atsisveikinti ir išeiti – prievartos juk nėra: nesutinkate – nereikia, jūsų valia. Tačiau mane vis sustabdydavo, neva aš viską klaidingai apibendrinąs (galbūt ši ponia nuogąstavo vedėjos būsianti apkaltinta mane išvariusi?..) ir sakė labai branginanti savo darbo laiką, nenorinti jo tuščiai eikvoti. Taip pat išsakė nuomonę, kad jos pacientai, atsakinėdami į anketas, gali patirti stresą, traumą, nes jie labai pažeidžiami, turintys didelių sveikatos sunkumų žmonės, o jai per ketverius metus pavyko pasiekti nemažų psichoterapijos laimėjimų, pelnyti jų pasitikėjimą, todėl ji nenorinti šiomis anketomis jų akyse susikompromituoti, na, ir grupė nemaža – apie 15 žmonių. O kad anketos paskęs tarp tūkstančių kitų Europos anketų, psichologei neatrodė pakankamai įtikinantis konfidencialumo argumentas. Kodėl aš pacientų negaudau prie kabineto durų, o ateinu į grupę, kur surinkti anketas žymiai lengviau? – klausė manęs. Be to, kodėl pirma paskambinau ne jai, o vedėjai? Taip pat nenorėjo manęs suprasti, kad gali prireikti klausimus pakomentuoti, nors pati akcentavo juos esant sunkius. Bet vėliau man pasiūlė dalyvauti psichoterapijos užsiėmime kaip tikram nariui, nes aš, „eruditas“, pagyvinčiau šį užsiėmimą, o ateity galbūt lankyčiausi nuolatos. Tuo susidomėjau. Pasibaigus grupelės veiklai, po pusantros valandos, pasiūlė pačiam, prisiimant visą atsakomybę, žmonėms papasakoti apie anketas ir šio tyrimo tikslus, o kol vyks psichoterapijos užsiėmimas, apie anketas ničnieko nekalbėti. Keletą sykių užsiminė, kad žmonės labai nedrąsūs: jei sužino apie kokius nors mokymus, ateina vos keletas... O psichologė anaiptol nelinkusi žmonių padrąsinti į šią anketą atsakyti.
        Tądien į grupelę buvo atėję penki žmonės. Kai visi susėdome, buvo paskelbta: „Šiandien mūsų susirinko mažai, tai gal užsiėmimo nedarykime. Be to, turime pašalinį. Tai gal pats papasakokite apie save ir anketas, nors man visas šis reikalas atrodo neaiškus“. Buvau nustebintas tokio klastingo taktinio manevro: iškart buvau įvardytas pašaliniu, o vietoj žadėto pokalbio po psichoterapijos ir visiškos mano asmeninės atsakomybės už jį (kad nenukentėtų darbuotojos autoritetas, kad ji nebūtų atsakinga už sutraumuotus ir stresą patyrusius pacientus), prasidėjo kitokia „psichoterapija“. Nors siūliau dar palaukti kitų grupelės narių ir atidėti mano reikalą į darbo pabaigą, darbuotoja buvo atkakli: ne, dabar pat. Ką gi, papasakojau apie Klubo veiklą, apie šių anketų tikslą. Psichologė išsakė visą savo anksčiau minėtą kritiką anketų ir jų panaudojimo atžvilgiu, kad nematanti prasmės į jas atsakinėti, dabar gaišti grupės darbo laiko, idant paskui tas abejotinas anketas nagrinėtų „kažkokiuose londonuose“. Savo kalbas pagardino nepasitikėjimu mano žodžiais, nes neparodžiau jai rašytinio kreipimosi į anketos dalyvius (o anksčiau, ir iki grupelės, ir per šį pokalbį, siūliau jai atnešti tą kreipimąsi; prisiminkite – norėjau pasišalinti dar iš jos kabineto). „Kaip matote, aš tikrai jūsų neverčiu pildyti šių anketų“, – sakė ji. Po jos žodžių stojo tyla. „Pats matot, grupės nariai atsakinėti nenori“, – padarė išvadą ji. Na, aš dar pabandžiau atremti jos puolimą: mano abejotiną personą ir anketos tikslus galima patikrinti, galiu duoti Klubo vadovės telefoną, kalbėjau apie jos nesąžiningą taktiką: kam išsyk pristatė mane kaip pašalinį, jei žadėjo visai ką kita? Kodėl pakeitė planus ir vertė mane kalbėti apie anketas užsiėmimui dar neprasidėjus? Ir dėl ko dabar, visa tai užvirusi, ir vėl kalba apie savo brangų užsiėmimo laiką? Kodėl pati, grupėje turėdama didžiausią autoritetą, suformavo išankstinę neigiamą nuomonę? Ar jai reikėjo publikos, neužteko savo kabineto, kad mane dar pataršytų?
        Toliau, mudviem susipriešinusiems bekalbant, ji mane „guodė“, jog manęs nereikėtų kaltinti, nes aš esu tik mechanizmo „sraigtelis“ ir man reikia užsidėti „pliusiuką“. Vadinasi, visas šis Europos mastu vykdomas tyrimas – pasmerkimo vertas? Esu kažkokio monstriško mechanizmo „sraigtelis“? Kokį „pliusiuką“ turiu gauti? Ar man mokama už surinktų anketų skaičių? Ar aš gausiu iš to didžiulės materialios naudos?..
        Taigi, vienam visu tuo susidomėjusiam vyriškiui paprašius, daviau keletą anketų, užrašiau savo adresą ir telefono numerį. Psichologė paklausė, kada aš ateisiąs anketų. Pasakiau, jog antrąsyk nebeapsilankysiu: „Kaip jūs sakėte, laiką reikia branginti“. Ir atsilabinęs išėjau.
        O psichologė, sukūrusi keblią situaciją ir grupelėje sukėlusi konfrontacišką pokalbį, dabar galės skųstis savo pacientų sutraumavimu ir per mane patirtu jų stresu.
        Kelios cigaretės, kavos puodelis. Mano stresas įveiktas. Tačiau neprognozuojamas, prieštaringas psichologės elgesys man iki šiol tebelieka mįslė: Ir kam jai viso to reikėjo? Kad patirtų viršumo, valdžios pojūtį? (Rado gi prieš ką...). Juk mano „apibendrinta išvada“, kad jos poziciją supratau ir niekas nėra verčiamas – viso labo! – buvo teisinga ir aiški. Dievai žino tokią psichoterapiją...

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2007 m. Nr.2/36)