Priverstinė hospitalizacija


Laura Navickaitė

Laura Navickaitė – Mykolo Riomerio universiteto teisės magistrė. Praeitais metais ji sėkmingai apgynė magistro darbą „Žmogaus teisių apsauga. Psichikos pacientų teisės“. Rinkdama duomenis darbui, ji bendravo su mūsų Klubo vadove ir pacientų teisių gynimo grupe, ieškodama jau įgyvendintos patirties. Savo darbe ji ne tik aptarė galiojančius tarptautinius ir šalies teisės aktus, ginančius psichikos pacientų teises, bet ir jų taikymo problemas.
Šiame žurnalo numeryje pateikiame magistrantės darbo dalį apie priverstinę hospitalizaciją, kaip vieną iš aktualiausių klausimų pacientams, taip pat ir gydytojams.

„KŽ“ redakcija

      Kiekvienoje valstybėje yra priimti tam tikri teisės aktai, reglamentuojantys asmenų priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, tačiau priverstinio hospitalizavimo civilinė tvarka daugelyje valstybių skiriasi.
      Konstitucija tiesiogiai nenumato laisvės atėmimo procedūros: „Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas“ (20 str.), tik nurodo, kad tokias procedūras reglamentuoja atitinkami įstatymai. Priverstinio hospitalizavimo procedūrą Lietuvoje reglamentuoja Civilinio kodekso ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatos. Be to, kiekviena psichiatrijos įstaiga privalo turėti priverstinio hospitalizavimo ir gydymo tvarką, kuri konkrečiai detalizuoja medicinos personalo veiksmus.
      Prievartinis psichiatrinis gydymas yra mažai tirtas. Tai problema, kelianti daug diskusijų. Prievartinių paguldymų į psichiatrijos stacionarus skaičius Europos šalyse svyruoja nuo 3,2 proc. Portugalijoje (2000 m.) iki 30 proc. Švedijoje (1997 m.) 1. Lietuvos žiniasklaida buvo skelbusi, kad maždaug 2 proc. psichikos ligonių hospitalizuojami teismo sprendimu, t. y. – priverstinai 2.
      Norint asmenį paguldyti priverstinai į psichiatrijos ligoninę, visų pirma reikia atlikti psichikos sveikatos būklės patikrinimą. Tai atliekama vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministerijos 1996-03-07 įsakymo Nr.133 „Dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis. Šio įsakymo 4 straipsnyje teigiama, kad gydytojas psichiatras gali atlikti pirminį asmens psichikos sveikatos būklės patikrinimą, pagrįstai įtaręs esant sunkių asmens psichikos sutrikimų, dėl kurių kyla reali grėsmė, kad asmuo savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ir (ar) aplinkinių sveikatai, gyvybei.
      Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 23 straipsnyje nurodoma, kad dėl asmens pirminės apžiūros gali kreiptis gydytojas, paciento atstovas, artimieji, policija. Anksčiau minėto įsakymo 5 straipsnyje nurodoma, kad kreipimasis būtinai turi būti raštiškas. Jame turi būti nurodyti konkretūs asmens psichikos sutrikimo požymiai.
      Kitų šalių teisės aktuose taip pat nurodoma, kad dėl pirminės psichiatro apžiūros reikia kreiptis raštu, bet numatyta ir žodinė kreipimosi galimybė. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos įstatymo, reglamentuojančio psichiatrinę pagalbą ir žmogaus teisių garantijas ją teikiant, 25 straipsnyje nurodoma, kad prašymas dėl psichiatrinės apžiūros, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti žodinis.
      Psichiatrui nustačius indikaciją priverstiniam gydymui, vadovaujantis Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 30 straipsniu, pacientas turi pasirašyti, jog yra psichiatrijos įstaigos administracijos informuotas apie priverstinį hospitalizavimą bei teises psichiatrijos įstaigoje. Jeigu šis atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą apie priverstinį hospitalizavimą raštu patvirtina du liudytojai, kurie gali būti ir psichiatrijos įstaigos darbuotojai, tačiau ne psichiatrai. Įstatymas nenustato standartinės informavimo apie priverstinį hospitalizavimą formos, todėl jos yra patvirtinamos psichiatrijos įstaigos vadovo įsakymu. Paciento atstovą privaloma nedelsiant informuoti apie sprendimą hospitalizuoti priverstinai.
      Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnyje nurodomas dviejų parų laikotarpis – tai laikas, kiek psichikos ligonis gali būti laikomas psichiatrijos įstaigoje be teismo sprendimo. Psichiatrijos administracija per šį laikotarpį privalo kreiptis į teismą ir pateikti rekomendacijas taikyti priverstinį gydymą. Kadangi prašymas išduoti teismo leidimą paprastai nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 582 straipsnio 1 dalis), bylai esminės reikšmės turi teismui pateikiami rašytiniai įrodymai (CPK 197 straipsnis), t. y., psichiatrų išvada dėl asmens psichikos sveikatos būklės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 580 straipsniu, prašymas išduoti teismo leidimą pateikiamas apylinkės teismui. Teismo leidimas priverstinai hospitalizuoti asmenį išduodamas ne vėliau, kaip per vieną mėnesį. Prireikus leidimas gali būti pratęstas dar šešiems mėnesiams.
      Paminėtina, kad jeigu psichikos paciento sveikatos būklė pagerėja, jis gali būti išleistas iš psichiatrijos įstaigos be teismo leidimo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad teismo nutartis išduoti leidimą apeliacine tvarka neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos. Tai nurodoma nutarties teismo leidimą išduoti arba atsisakyti jį išduoti rezoliuciniame skyriuje (CPK 582 straipsnio 6 dalis). Tokia išvada pagrįsta CPK XXXIX skyriaus nuostatomis bei tuo, kad byla leidimui išduoti turi būti išnagrinėta operatyviai, per kuo trumpesnį laiką3. Tačiau paminėtina, kad, pavyzdžiui, suėmus asmenį, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu, nutartis suimti gali būti skundžiama. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtasis arba jo gynėjas turi teisę apskųsti terminą, kuris numatomas suėmimo arba jo pratęsimo nutartyse. Tad kyla klausimas, ar pakankamai užtikrinama psichikos pacientų teisių apsauga priverstinai juos hospitalizuojant ir nesuteikiant teisės apskųsti teismo leidimo.
      Kitokia tvarka sprendimai hospitalizuoti priverstinai priimami Rusijoje. Įstatymo, reglamentuojančio psichiatrinės pagalbos teikimą, 25 straipsnis teigia, jog teismas, gavęs bylai reikalingus dokumentus, sprendimą priima per tris dienas. Be to, pažymėtina, kad toks sprendimas gali būti skundžiamas. Minėto įstatymo 35 straipsnyje nurodoma, kad teismo nutartis asmenį hospitalizuoti priverstinai gali būti apskųsta per dešimt dienų. Skundą pateikti gali asmuo, kuris priverstinai hospitalizuotas, jo atstovas, psichiatrijos įstaigos vadovas, prokuroras arba organizacija, kuriai įstatymai suteikia galimybes ginti asmens teises.
      Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 22 straipsnis pažymi, kad pacientas ar jo atstovas turi teisę dalyvauti ir būti išklausytas psichiatrijos įstaigos administracijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, teismo, kai sprendžiami jo priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio ar kitokio gydymo bei kiti klausimai. Šio įstatymo nustatyta tvarka psichiatras gali apriboti paciento teisę dalyvauti teisme dėl sunkios jo psichinės būsenos. Projekto „Žmogaus teisių stebėsena uždarose psichikos sveikatos priežiūros ir globos institucijose“ ataskaitoje (2005 m.) teigiama, jog daugeliu atveju psichiatrai, rengdami teikimą gydyti priverstinai, patys įtraukia komentarą, kad pacientas nepajėgus dalyvauti teismo posėdyje.
      Psichinėmis ligomis sergančiųjų teisių apsaugos principuose, kuriuos1991 m. gruodžio 17 d. patvirtino Generalinė Asamblėja, pabrėžiama, kad „Pacientas, paciento asmeninis atstovas ir gynėjas turi teisę asmeniškai dalyvauti ir būti išklausyti bet kokios bylos nagrinėjimo metu“. Europos Tarybos Ministrų komiteto 2004 m. rugsėjo 22 d. rekomendacijos Nr. REC(2004)10 „Dėl asmenų su psichikos sutrikimais žmogaus teisių ir orumo gynimo“ nustato teisę į teismą. 25 straipsnyje pabrėžiama, kad šalys narės turėtų užtikrinti, kad asmenys, kuriems skiriamas prievartinis hospitalizavimas ar prievartinis gydymas, galėtų efektyviai įgyvendinti teisę būti išklausytam asmeniškai ar per asmeninį advokatą arba atstovą tokių peržiūrų ar apeliacinių skundų metu. „Baltosios knygos“ skyriuje apie priverstinės hospitalizacijos procedūrą nurodoma, kad „pacientui turi būti leidžiama išreikšti savo nuomonę dėl hospitalizavimo ir į ją turi būti atsižvelgta kompetentingos institucijos“.
      Taigi psichikos paciento teisė asmeniškai dalyvauti teisme sprendžiant priverstinio hospitalizavimo klausimą gali būti apribota, bet negali būti paneigta. Deja, nors ši teisė ir yra numatyta, praktiškai ji Lietuvoje nėra užtikrinama. Pacientai jų priverstinio hospitalizavimo klausimą nagrinėjančio teismo nepasiekia. Situacija iš dalies pagerėjo 2005 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pataisas. Įstatyme nustatyta teisinė pagalba priverstinai hospitalizuojamiems asmenims.
      Skirtingai nei Lietuvos, Rusijos Federacijos įstatyme, reglamentuojančiame psichiatrinę pagalbą ir žmogaus teisių garantijas ją teikiant, 34 straipsnyje nurodoma, kad jeigu paciento psichikos sveikata, psichiatrų nuomone, neleidžia jam vykti į teismą, tokiu atveju teisėjas privalo atvykti į psichiatrijos įstaigą. Tokia tvarka taikoma ir kitose valstybėse.
      Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, kaip ir Civiliniame kodekse bei tarptautiniuose teisės dokumentuose, reglamentuojančiuose priverstinę hospitalizaciją, viena iš indikacijų, be sunkaus psichikos sutrikimo, yra ir pavojingumas sau pačiam. Pavojingumas sau pasireiškia paciento žalojimusi ar siekimu nusižudyti. Paguldytam dėl šios priežasties pacientui turi būti užtikrinama reikiama priežiūra. Ligoninės tvarka ir priežiūra turi būti tokia, kad ligonis būtų apsaugotas nuo susižalojimo ar mirties, atitiktų ligonio reikmes, tai yra, priežiūra ir dėmesys turi būti tokie, kokių reikalauja jo psichikos būklė4. Tačiau psichiatrijos įstaigos ne visada sugeba išsaugoti savo pacientus.
      Byloje Kentas prieš Whitakerį (JAV) psichiatras buvo nubaustas 10 000 JAV dolerių bauda už ligonio, kuris buvo paguldytas į ligoninę dėl mėginimo nusižudyti, mirtį. Ligonis buvo laikomas užrakinamoje vienutėje, kur jis ir pasismaugė plastikine žarnele. Teismas nusprendė, kad psichiatro pareiga buvo paskirti tokią priežiūrą, kad ligonis būtų apsaugotas nuo savižudybės, – šiuo atveju tai reikštų nuolatinę kruopščią priežiūrą5.
      Kita indikacija priverstiniam hospitalizavimui – grėsmė aplinkiniams. Psichikos sutrikimų turinčių asmenų sulaikymas dėl pavojaus aplinkiniams yra plačiai pripažinta praktika bei tampa labiau svarstoma problema psichikos sveikatos politikoje6. Psichiatrai savo darbe neretai susiduria su tokiais atvejais, kai artimieji prašo padėti kenčiančiam dėl psichikos sutrikimų agresyviai ar neadekvačiai besielgiančiam asmeniui, tačiau, pastarajam atsisakius gydytis, belieka toliau taikstytis su nerimą keliančiu elgesiu, o gal ir laukti nelaimės. Atsitikus kokiai nelaimei, greičiausiai būtų kaltinamas psichiatras, kuris nepaguldė ligonio gydytis.
      Kanados psichiatrų asociacija teigia, kad „Vien pavojingumas nėra pakankamas kriterijus reikalauti priverstinio hospitalizavimo asmeniui, turinčiam psichikos sutrikimų. Pavojingumas turi būti lydimas įrodymų, kad dėl psichikos ligos prarastas gebėjimas priimti savarankiškus sprendimus“7.
      „Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas buvo inicijuotas baiminantis piktnaudžiavimo psichiatrija, bet jis sukėlė priešingą reiškinį – medicininės pagalbos negauna tie, kuriems ji iš tiesų reikalinga, o nuo to kenčia ir pacientai, ir jų artimieji, ir visa visuomenė. Šiandien pavojingi ligoniai, arba tie, kurie gali tokiais tapti, turi daugiau teisių, negu šalia gyvenantys sveikieji“, – teigia psichiatras R. Aranauskas8. Psichiatras, priimdamas sprendimą priverstinai hospitalizuoti asmenį ar leisti jam to atsisakyti, bet kokiu atveju atsiduria tarsi tarp dviejų ugnių. Pasirinkus pirmąjį sprendimą – galimas visuomenės narių priekaištas, kad pažeidžiamos psichikos pacientų teisės, o pasirinkus antrąjį sprendimą – kaltinimai, kad nesaugo visuomenės nuo pavojingo ligonio elgesio. Negalima iškelti sergančiojo interesų aukščiau jo šeimos narių9.
      Su kai kuriomis išimtimis vyrauja bendras psichiatrų, teisininkų ir netgi filosofų sutarimas, kad prievarta kartais pateisinama10. Priverstinė hospitalizacija turi būti taikoma tik tuo atveju, jei nėra kitų alternatyvų. Svarbu, kad valstybė siektų sudaryti sąlygas psichikos sutrikimų turintiems asmenims gauti psichiatrijos paslaugas bendruomenėje, o ne izoliuotoje įstaigoje. Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas byloje Olmstead v LC (1999 m.) nustatė, jog nepagrįsta „asmenų su psichikos sutrikimais“ segregacija yra laikoma diskriminacija remiantis Amerikiečių su negale aktu (antidiskriminacinis įstatymas). Teismas padarė išvadą, kad netinkama institucionalizacija yra diskriminuojanti, kadangi asmenims su psichikos sutrikimais taikoma skirtinga priežiūros bei gydymo aplinka nei asmenims be negalės. Be to, nereikalinga institucionalizacija yra diskriminuojanti, kadangi toks izoliavimas pats savaime sukuria nepagrįstą prielaidą, jog individas yra nepajėgus dalyvauti bendruomenės gyvenime11.

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2007 m. Nr.2/36)