Priverstinis ambulatorinis gydymas JAV
2006 m. vasario 1 d.
Laikraščio Wall Street Journal dėmesio centre atsidūrė priverstinis ambulatorinis
psichikos pacientų gydymas vaistais.
Psichiatro F.Torrey kova dėl griežtesnio psichikos ligonių priverstinio gydymo:
jo spaudimas priimti valstijų įstatymus gydyti ambulatoriškai priverstinai įžiebė
netylančius debatus dėl pacientų teisių.
Stiprūs vaistai: ponas Haddas slepiasi pogrindyje.
Markas Fritzas, Wall Street Journal reporteris
Kas antrą savaitę
Jeffas Demannas važiuoja į kaimo vietovėje esančią kliniką, kur jam numauna kelnes
ir suleidžia antipsichozinių vaistų injekciją, nuo kurios jis sako blogai besijaučiąs.
Jeigu ten nenuvykčiau, prie mano durų pasirodytų policija ir aš atsidurčiau
psichiatrijos ligoninės skyriuje, skundžiasi 44 metų iš neįgalumo pensijos
gyvenantis bedarbis (Holando miestas, Mičigano valstija).
Pono Demanno patirtis atspindi nacionalinę tendenciją priverstinai gydyti psichikos
pacientus, netgi jei jie nėra įvykdę smurtinių nusikaltimų. Šios tendencijos
varomoji jėga yra E. Fulleris Torreyis (Toris), 68 metų originalių pažiūrų psichiatras,
kuris mano, kad įstatymai padeda užkirsti kelią nusikaltimams, ir verslo magnatas
Tedas Stanleyis (Stenlis), kuris šiam reikalui paaukojo milijonus dolerių.
Daktaras E.F.Torreyis turi internetinę duomenų bazę su šimtais šiurpių istorijų
apie psichikos ligonius, kurie yra nužudę nekaltus žmones. Yra istorijų apie
valkatą, nustūmusį po metro traukiniu žymų scenaristą, ir apie fermerį, nušovusį
19 metų administratorę. Dėl tokių istorijų 1998 m. Mičigano, Niujorko, Floridos
ir Kalifornijos valstijos sugriežtino savo psichikos ligų gydymo įstatymus. Tais
pačiais metais daktaras Torreyis įkūrė Gydymo gynimo centrą (toliau GGC), kad
lobizmu paveiktų priverstinio gydymo įstatymus.
Įstatymai tapo karštų diskusijų tarp psichikos sveikatos specialistų, kurie juose
įžiūrėjo grėsmę pilietinėms teisėms, objektu. Norint atimti iš ko nors laisvę,
turi būti remiamasi griežtai reglamentuotais standartais, sako Tammyis Seltzeras,
Bazelono miesto advokatų personalo vyresnysis, Psichikos sveikatos įstatymų centro
darbuotojas. Šis centras yra ne pelno siekianti Floridos organizacija ir kovoja
su GGC visos šalies mastu visų valstijų įstatymų leidybos institucijose. Kiti
sako, kad nėra aptikta aiškaus ryšio tarp psichikos ligos ir smurto, kaip kad
bando įteigti daktaro Torreyios istorijos.
Mary Zdanowicz, daktaro Torreyio centro generalinė direktorė, tokiems oponentams
atkerta, esą jie nori išsaugoti asmenų laisvę gyventi apimtiems psichozės.
Jau ilgą laiką valstijose įprasta atlikti priverstinę psichiatrinę ekspertizę
žmonėms po to, kai jie įvykdo smurto nusikaltimus. Jei psichikos liga patvirtinama,
tikėtina, kad toks žmogus pateks į kalėjimo psichiatrijos skyrių arba į ligoninę.
Daktaras Torreyis buvo pagrindinis Nacionalinės psichikos ligų sąjungos patarėjas.
Ši sąjunga devinto dešimtmečio pradžioje pradėjo kovoti dėl valstijų įstatymų,
kurie leistų priverstinai gydyti asmenis, net jei jie nėra panaudoję smurto.
Valstijų, priėmusių tokius įstatymus, skaičius pašoko nuo 25 (kai 1998 m. dr.Torreyis
ir p.Stanleyis įsteigė savąją agresyvesnę organizaciją) iki 42, tiek jų yra
dabar. Į šių įstatymų veikimo lauką paprastai patenka žmonės, kurie, išėję iš
psichiatrijos ligoninės, keistai elgiasi viešose vietose, grasina šeimos nariams
arba atsisako vartoti paskirtus medikamentus. Minėti įstatymai taikomi atsitiktine
tvarka kartais dėl nepakankamo finansavimo ar dėl psichikos sveikatos aktyvistų
opozicijos. Jų įgyvendinimas skiriasi ne tik atskirose valstijose, apygardose,
bet ir priklauso nuo teisėjo požiūrio. Daug psichikos sveikatos institucijų jau
perpildytos pacientų ir yra mažai suinteresuotos kreiptis į policiją, kad į sistemą
būtų įtraukta dar daugiau žmonių.
Nėra tiksliai žinoma, ar įstatymai padarė įtaką priverstinai gydomų žmonių skaičiui.
Pagal federalinę statistiką, apie 250 000 žmonių, kurie nebuvo institucionalizuoti
ar patekę į kalėjimą, buvo prievarta tirti, stebėti ir kartais gydyti medikamentais.
Federaliniai sveikatos apsaugos pareigūnai, norėdami patikslinti šį skaičių,
pradėjo šešis mėnesius truksiantį tyrimą.
Kalifornija, dr.Torreyio grupės raginama, 2003 m. priėmė priverstinio gydymo
įstatymą, tačiau jis dar niekam nebuvo pritaikytas. Tyrėjai sako, kad tik 8-10
valstijų visiškai įgyvendina savo įstatymus. Tačiau akivaizdu, kad dr.Torreyio
organizacija pakeitė JAV elgesį su psichikos ligoniais.
1950 m. pradžioje, kai pasirodė elgesį stabilizuojantys vaistai, išjudino 40
metų trukusį sąjūdį uždaryti dideles psichiatrijos įstaigas ir išlaisvinti jų
gyventojus. Buvo manoma, kad drauge su institucijų uždarymu bus kuriamos bendruomenės
psichikos sveikatos programos, steigiami gydymo centrai, bus pasirūpinta būstu
ir darbu. Bet vietinėms programoms nepakako pinigų, politinės valios arba kompetencijos
užplūdusių ligonių srautui suvaldyti. Rezultatas buvo toks, kad psichikos ligoniai
ėmė plūsti į gatves ir kalėjimus.
Pastaraisiais metais vyriausybės išleido daugiau pinigų bendruomenės programoms,
o į rinką atėjo daugybė naujų antipsichozinių vaistų. Vis dėlto daug psichikos
ligonių gyvena be jokios priežiūros, kadangi jie negauna gydymo arba patys nenori
pagalbos.
Dr.Torreyis, kurio sesuo serga šizofrenija, dirbo psichiatru Šv. Elžbietos ligoninėje
Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, kai 1970 m. apygarda įgyvendino vieną iš pirmųjų
pacientų priverstinio ambulatorinio gydymo programų. Kol nebuvo šio įstatymo,
pacientams, išrašytiems iš ligoninės, būdavo skiriami vaistai, kuriuos jie tuojau
pat mesdavo, sako dr.Torreyis. Veikiant įstatymui, toliau aiškina jis,
pacientai ateina susileisti injekcijų.
15 knygų ir šimtų publikacijų autorius dr.Torreyis buvo Nacionalinio psichikos
sveikatos instituto direktoriaus pavaduotojas, taip pat 15 metų dirbo benamių
psichiatrijos ligoninėje. Psichiatrai jį gerai žino dėl prieštaringų pažiūrų.
Pagal jo teoriją, šizofrenija yra infekcinė liga, kurią sukelia aplinkos faktoriai.
Viena dr.Torreyio knyga patraukė turtingo verslininko Tedo Stanleyio dėmesį.
Jo sūnus Jonathanas, mokydamasis koledže, patyrė maniją, ir vėliau jam buvo diagnozuotas
dvipolis sutrikimas. Jonathanas Stanleyis gatvėje užkalbindavo žmones ir manė,
kad jį seka karinio jūrų laivyno žvalgyba. Jis sako, kad buvo areštuotas, kai
nuogas stovėjo ant pieno pakuočių dėžės Manheteno restorane, taip bandydamas
išvengti mirtino spinduliavimo, kuriuo, kaip jis manė, buvo veikiamas per palydovinės
televizijos anteną gatvėje. Jo tėvas T.Stanleyis 1989 m. susisiekė su dr.Torreyiu
ir galiausiai davė lėšų Stanleyio medicininių tyrimų institutui Bethesdo mieste,
Merilando valstijoje, įkurti. Jis pasakė, kad norėtų padėti, prisimena dr.Torreyis.
Jo žodžiai: Manome, kad pradžiai pakaktų milijono dolerių per metus.
74 metų p. Stanleyis valdo korporaciją MBI, kuri Konektikuto valstijoje užsiima
antikvarinių bei kolekcinių knygų, monetų, statulėlių ir kitokių retenybių pardavinėjimu.
P.Stanleyis sako, kad, remdamas daktaro Torreyio pastangas, nuo 1980 m. paaukojo
apie 300 milijonų dolerių (iš jų apie 35 milijonus 2005 m.). Didžioji dalis
pinigų skirta tyrimams universitetuose ir naujai įsikūrusioms vaistų firmoms.
Taikinyje valstijų įstatymai
1998 m. dr.Torreyio ir Stanleyio šeimos nusprendė atakuoti
valstijų įstatymus, nes manė, kad nueita per toli, užtikrinant teises psichiškai
nestabiliems asmenims. Arlingtono mieste, Virdžinijos valstijoje, jie įkūrė Gydymo
gynimo centrą GGC. P.Stanleyis ir jo žmona Vada šiam centrui paskiria 600
000 dolerių per metus. Daugelyje valstijų centras ir jo rėmėjai siūlomą įstatymą
stengiasi padaryti vaizdingesnį, susiedami jį su konkrečia sielvartaujančios
šeimos istorija.
Dr.Torreyis sako, kad šie įstatymai skirti tik nedaugeliui psichikos ligonių
tiems, kurie atsisako vaistų. Kai kurie jų mano, kad apskritai neserga. Kiti
sutinka, kad turi problemų, bet mano, kad neigiama vaistų vartojimo pusė nusveria
teigiamąją, kadangi vaistai turi stiprių psichinių ir somatinių šalutinių poveikių.
Dr. Torreyis sako, kad nekontroliuojamos psichikos tendencijos gali būti pavojingos.
Aš piktinuosi, kai smurtą bandoma sieti su psichikos liga. Tai politiškai neteisinga,
komentuoja jis iš savo biuro Bethesdoje.
Netrukus centras nusitaikė ir į Niujorką. Keletas psichikos sveikatos profesionalų
ištisą dešimtmetį nesėkmingai lobizmu bandė paveikti, kad būtų priimtas priverstinio
gydymo įstatymas. Po to buvo 32 metų sekretorės Kendros Webdale ir daug žadančio
scenaristo mirtys.
1999 m. sausio 3 d. Andrew Goldsteinas, iš koledžo pašalintas bedarbis, ponią
Webdale Manhetene pastūmė po atvažiuojančio metro traukinio ratais. 29 metų A.Goldsteinas,
jau sirgęs šizofrenija ir praeityje smurtavęs, visą kaltę suvertė savo ligai
ir vaistų nevartojimui. Viešo skandalo metu Niujorko teisingumo departamento
vadovas Eliotas Spitzeris susisiekė su GGC, kad šis padėtų parengti šio įvykio
ataskaitą.
Mažiau nei po mėnesio p.Spitzeris paskelbė remiąs Kendros įstatymą. Šis įstatymas
leido valstijai taikyti priverstinį gydymą iš ligoninės išėjusiems pacientams,
jei būtų nuspręsta, kad jie kelia pavojų sau arba kitiems. Spaudos konferencijoje
teisingumo departamento vadovas pristatė žmogų, sugebėjusį susidoroti su savo
liga bei jos neigimu, šis žmogus gydėsi ir grįžo tęsti mokslų. Dabar jis Gydymo
gynimo centro teisininkas. Aš esu Jonathanas Stanleyis vienas tų žmonių,
kuriems padėti buvo skirtas šis įstatymas, pranešė Stanleyis jaunesnysis.
Praėjus 7 mėnesiams po žmogžudystės, Niujorko valstijoje buvo priimtas Kendros
įstatymas, o jo finansavimui paskirti 52 milijonai dolerių. Įstatymo oponentams
buvo nusileista, leidus jį peržiūrėti po penkerių metų.
Nuo 1999 iki 2004 m. buvo ištirta daugiau kaip
10 000 žmonių, kadangi jie elgėsi keistai (dauguma jų iš Niujorko), o daugiau
kaip 4 000 buvo pritaikytas priverstinis ambulatorinis gydymas.
Kai pernai Niujorko įstatymas turėjo būti peržiūrėtas, kilo didelių ginčų, ar
jo taikymas buvo sėkmingas. Valstijos ataskaitoje buvo pranešta, kad įstatymas
tarp gavusiųjų priverstinį gydymą leido sumažinti benamių ir areštuotųjų skaičių.
Džonas A. Greshamas, vienas Niujorko teisininkų viešiesiems interesams ginti,
sako, kad įstatymas buvo taikomas neteisingai, nes buvo itin neproporcingas priverstinai
gydytų juodaodžių amerikiečių skaičius. Kaip ir visuomet, oponentai pasakė, kad
pinigus būtų buvę geriau išleisti tiems, kurie nori gydytis, o ne tiems, kurie
to atsisako. Niujorko valstijos įstatymų leidėjai pratęsė Kendros įstatymo
galiojimą dar penkeriems metams.
Mičigane prie dr.Torreyio grupės prisidėjo 24 metų koledžo studento Kevino Heisingerio
tėvai. 2000 m. Kalamazo miesto autobusų stotyje jį mirtinai sumušė Vietnamo karo
veteranas, sergantis šizofrenija. Po metų buvo pasiūlytas Kevino įstatymas.
Floridos valstijoje įsikūrė grupė, sujungusi savo jėgas su Seminolo apygardos
šerifu po to, kai santechnikas, kuriam buvo diagnozuota psichikos liga, 1998
m. sužeidė du šerifo pavaduotojus ir vieną jų nušovė. Netrukus ši grupė Floridos
šerifų asociacijoje tapo įtakingiausia.
Kalifornijoje GGC remiamas įstatymas 2000 m. buvo priimtas įstatymų leidžiamajame
susirinkime, tačiau jį atmetė Senatas. Vėliau, 2001 m. sausio 10 d., mažame šiaurės
Kalifornijos miestelyje ėmė siautėti pamišęs fermeris. Jis nužudė tris žmones
ir sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Įstatymo rėmėjai vėl pateikė svarstyti įstatymą,
dabar jau žinomą Lauros įstatymo vardu, šitaip pavadintą pagal jauniausiąją
auką devyniolikmetę Laurą Wilcox. Šiam įstatymui paaukojome žmogaus gyvybę
ir pasistengėme, kad jis būtų priimtas, pasakė Nickas Wilcoxas, Lauros tėvas.
Kalifornijos įstatymų leidėjai pasamdė Rand korporaciją ištirti, kaip taikomas
priverstinis ambulatorinis pacientų gydymas kitose vietovėse. Rand ne pelno
siekianti organizacija, kuri padeda įstatymų leidėjams priimti sprendimus rinkdama
įvairią informaciją. Rand tyrimo grupė atsakė, kad mažai požymių, jog ši idėja
įgyvendinama, nors to priežastys yra labai skirtingos. Kai kuriais atvejai įstatymas
visai nebuvo taikomas. Korporacija Rand taip pat nustatė, kad kai kurios psichikos
sveikatos įstaigos priverstinio gydymo įstatymus laiko greičiau apsisaugojimu
nuo atsakomybės nei rimta gydymo priemone. Skirdamos psichikos ligoniui priverstinį
gydymą po to, kai jis išleidžiamas iš ligoninės, institucijos dažniausiai apsidraudžia
nuo teisminio persekiojimo tų asmenų, kuriems ligonis gali pakenkti.
Pagaliau 2003 m. Kalifornijoje buvo priimtas Lauros įstatymas. Bet didžiausia
šalies valstija tam neskyrė pinigų ir uždraudė apygardoms naudoti kitų psichikos
sveikatos programų lėšas. Dar ir dabar tas įstatymas neįsigaliojo. 2004 m. Kalifornijos
rinkėjai pritarė 1% mokesčiui asmenims, kurių pajamos yra ne mažiau kaip 1 milijonas
dolerių, ir šiuos pinigus paskirti psichikos sveikatos programoms, o daktaro
Torreyio grupė norėtų, kad bent dalis šių pinigų atitektų Lauros įstatymui.
Mičigano ir Floridos valstijos išgyveno panašias kovas. Jų įstatymai pradėjo
veikti tik praeitais metais. Floridoje buvo tik apie dvylika pacientų, kuriems
skirtas priverstinis ambulatorinis gydymas, sako Johnas Petrila, Floridos
psichikos sveikatos instituto Psichikos sveikatos įstatymų ir politikos skyriaus
vadovas.
Vis dėlto kai kuriuos žmones įstatymai persekioja. Gabrieliui Haddui, 26-erių
metų bedarbiui muzikantui iš Saginavo (Mičiganas), buvo diagnozuota šizofrenija.
Jis sako, kad daugybę kartų buvo verčiamas vartoti vaistus, bet jis mano, kad
jie labiau kenkia nei padeda. G.Haddas dalį praėjusių metų praleido slėpdamasis
Kolorado valstijoje pas moterį, kuri priklauso slaptam psichikos liga sergančių
aktyvistų tinklui. Šį tinklą 2004 m. sukūrė MindFreedom International, šiai
organizacijai Oregone priklauso 10 000 psichikos ligonių, kurie priešinasi priverstiniam
gydymui vaistais.
G.Haddas tvirtina, kad jį melagingai apkaltino jo motina, esą jis grasino įvykdyti
smurtinį nusikaltimą. Jo motinos komentaro išgirsti nepavyko. Jūs galite būti
apkaltintas bet kuo, sako p. Haddas, Aš teismo salėje nuo vaistų seilėjausi,
mane tampė traukuliai. Neseniai jis sugrįžo į Mičigano valstiją, kur, kaip jis
sako, bandąs būti nepastebimas.
T.J. Bucholzas, Mičigano valstijos Bendruomenės sveikatos departamento atstovas
sako, kad duomenų, kaip įgyvendinama programa, dar nėra, tačiau apygardos ir
teisėjai ja naudojasi neįtikėtinai atsargiai. Įstatymas nėra naudojamas taip
dažnai, kaip mes tikėjomės, sako jis.
44 metų p.Demannas iš Holando miesto, Mičigano, sako, kad nuo 1987 m. ligoninėse
jis tai gulėjo, tai ne. Tais metais jam diagnozavo šizofreniją. Jis pasakojo,
kad išsiskyrė su savo drauge ir netyčia išgėrė labai daug nerimą slopinančių
vaistų. Nešiojantis savižudžio etiketę ir nuolat atsisakantis vaistų Demannas
sako, kad psichikos sveikatos apsaugos vadovai (valdžia) jį verčia gerti risperdalį,
kuris jam sukelia blogą nuotaiką, pyktį, nerimą ir depresiją. 2004 m. JAV maisto
ir vaistų priežiūros tarnyba nustatė, kad risperdalis ir kai kurie kiti antipsichoziniai
vaistai gali padidinti diabeto riziką. Demannas sutinka, kad jam reikia gydymo
(terapijos), bet ne vaistų. Netikiu, kad to šlamšto prikimšimas gali duoti ką
nors gera, sako jis, Jau laikas visai tai sistemai palikti mane ramybėje.
WST straipsnio citata: Šį tinklą 2004 m. sukūrė MindFreedom
International, šiai organizacijai Oregone priklauso 10 000 psichikos ligonių,
kurie priešinasi priverstiniam gydymui vaistais.
Wall Street Journal straipsnio atitaisymas:
MindFreedom organizacija yra atvira visiems. Nors dauguma šios organizacijos
ir jos valdybos narių yra žmonės, kurie patyrė, ką reiškia psichiatrijos sistema,
vis dėlto klaidinga visus mūsų narius traktuoti kaip psichikos ligonius. MindFreedom
prašo Wall Street Journal laikraščio viešai atsiprašyti dėl šios klaidos.
Šį straipsnį atsiuntė MindFreedom International
organizacija, kuri ragina ir kviečia pasipriešinti priverstiniam pacientų ambulatoriniam
gydymui.
Iš anglų kalbos vertė Gintaras Umbrasas
("Klubo 13 ir Ko žinios", 2007 m. Nr.1/35)