Priverstinis ambulatorinis gydymas JAV

2006 m. vasario 1 d.
Laikraščio „Wall Street Journal“ dėmesio centre atsidūrė priverstinis ambulatorinis psichikos pacientų gydymas vaistais.
Psichiatro F.Torrey kova dėl griežtesnio psichikos ligonių priverstinio gydymo: jo spaudimas priimti valstijų įstatymus gydyti ambulatoriškai priverstinai įžiebė netylančius debatus dėl pacientų teisių.
Stiprūs vaistai: ponas Haddas slepiasi pogrindyje.
Markas Fritzas, „Wall Street Journal“ reporteris

Kas antrą savaitę Jeffas Demannas važiuoja į kaimo vietovėje esančią kliniką, kur jam numauna kelnes ir suleidžia antipsichozinių vaistų injekciją, nuo kurios jis sako blogai besijaučiąs. „Jeigu ten nenuvykčiau, prie mano durų pasirodytų policija ir aš atsidurčiau psichiatrijos ligoninės skyriuje“, – skundžiasi 44 metų iš neįgalumo pensijos gyvenantis bedarbis (Holando miestas, Mičigano valstija).
Pono Demanno patirtis atspindi nacionalinę tendenciją priverstinai gydyti psichikos pacientus, netgi jei jie nėra įvykdę smurtinių nusikaltimų. Šios tendencijos varomoji jėga yra E. Fulleris Torrey’is (Toris), 68 metų originalių pažiūrų psichiatras, kuris mano, kad įstatymai padeda užkirsti kelią nusikaltimams, ir verslo magnatas Tedas Stanley’is (Stenlis), kuris šiam reikalui paaukojo milijonus dolerių.
Daktaras E.F.Torrey’is turi internetinę duomenų bazę su šimtais šiurpių istorijų apie psichikos ligonius, kurie yra nužudę nekaltus žmones. Yra istorijų apie valkatą, nustūmusį po metro traukiniu žymų scenaristą, ir apie fermerį, nušovusį 19 metų administratorę. Dėl tokių istorijų 1998 m. Mičigano, Niujorko, Floridos ir Kalifornijos valstijos sugriežtino savo psichikos ligų gydymo įstatymus. Tais pačiais metais daktaras Torrey’is įkūrė Gydymo gynimo centrą (toliau GGC), kad lobizmu paveiktų priverstinio gydymo įstatymus.
Įstatymai tapo karštų diskusijų tarp psichikos sveikatos specialistų, kurie juose įžiūrėjo grėsmę pilietinėms teisėms, objektu. „Norint atimti iš ko nors laisvę, turi būti remiamasi griežtai reglamentuotais standartais“, – sako Tammy’is Seltzeras, Bazelono miesto advokatų personalo vyresnysis, Psichikos sveikatos įstatymų centro darbuotojas. Šis centras yra ne pelno siekianti Floridos organizacija ir kovoja su GGC visos šalies mastu visų valstijų įstatymų leidybos institucijose. Kiti sako, kad nėra aptikta aiškaus ryšio tarp psichikos ligos ir smurto, kaip kad bando įteigti daktaro Torrey’ios istorijos.
Mary Zdanowicz, daktaro Torrey’io centro generalinė direktorė, tokiems oponentams atkerta, esą „jie nori išsaugoti asmenų laisvę gyventi apimtiems psichozės“.
Jau ilgą laiką valstijose įprasta atlikti priverstinę psichiatrinę ekspertizę žmonėms po to, kai jie įvykdo smurto nusikaltimus. Jei psichikos liga patvirtinama, tikėtina, kad toks žmogus pateks į kalėjimo psichiatrijos skyrių arba į ligoninę.
Daktaras Torrey’is buvo pagrindinis Nacionalinės psichikos ligų sąjungos patarėjas. Ši sąjunga devinto dešimtmečio pradžioje pradėjo kovoti dėl valstijų įstatymų, kurie leistų priverstinai gydyti asmenis, net jei jie nėra panaudoję smurto. Valstijų, priėmusių tokius įstatymus, skaičius pašoko nuo 25 (kai 1998 m. dr.Torrey’is ir p.Stanley’is įsteigė savąją agresyvesnę organizaciją) iki 42, – tiek jų yra dabar. Į šių įstatymų veikimo lauką paprastai patenka žmonės, kurie, išėję iš psichiatrijos ligoninės, keistai elgiasi viešose vietose, grasina šeimos nariams arba atsisako vartoti paskirtus medikamentus. Minėti įstatymai taikomi atsitiktine tvarka kartais dėl nepakankamo finansavimo ar dėl psichikos sveikatos aktyvistų opozicijos. Jų įgyvendinimas skiriasi ne tik atskirose valstijose, apygardose, bet ir priklauso nuo teisėjo požiūrio. Daug psichikos sveikatos institucijų jau perpildytos pacientų ir yra mažai suinteresuotos kreiptis į policiją, kad į sistemą būtų įtraukta dar daugiau žmonių.
Nėra tiksliai žinoma, ar įstatymai padarė įtaką priverstinai gydomų žmonių skaičiui. Pagal federalinę statistiką, apie 250 000 žmonių, kurie nebuvo institucionalizuoti ar patekę į kalėjimą, buvo prievarta tirti, stebėti ir kartais gydyti medikamentais. Federaliniai sveikatos apsaugos pareigūnai, norėdami patikslinti šį skaičių, pradėjo šešis mėnesius truksiantį tyrimą.
Kalifornija, dr.Torrey’io grupės raginama, 2003 m. priėmė priverstinio gydymo įstatymą, tačiau jis dar niekam nebuvo pritaikytas. Tyrėjai sako, kad tik 8-10 valstijų visiškai įgyvendina savo įstatymus. Tačiau akivaizdu, kad dr.Torrey’io organizacija pakeitė JAV elgesį su psichikos ligoniais.
1950 m. pradžioje, kai pasirodė elgesį stabilizuojantys vaistai, išjudino 40 metų trukusį sąjūdį uždaryti dideles psichiatrijos įstaigas ir išlaisvinti jų gyventojus. Buvo manoma, kad drauge su institucijų uždarymu bus kuriamos bendruomenės psichikos sveikatos programos, steigiami gydymo centrai, bus pasirūpinta būstu ir darbu. Bet vietinėms programoms nepakako pinigų, politinės valios arba kompetencijos užplūdusių ligonių srautui suvaldyti. Rezultatas buvo toks, kad psichikos ligoniai ėmė plūsti į gatves ir kalėjimus.
Pastaraisiais metais vyriausybės išleido daugiau pinigų bendruomenės programoms, o į rinką atėjo daugybė naujų antipsichozinių vaistų. Vis dėlto daug psichikos ligonių gyvena be jokios priežiūros, kadangi jie negauna gydymo arba patys nenori pagalbos.
Dr.Torrey’is, kurio sesuo serga šizofrenija, dirbo psichiatru Šv. Elžbietos ligoninėje Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, kai 1970 m. apygarda įgyvendino vieną iš pirmųjų pacientų priverstinio ambulatorinio gydymo programų. „Kol nebuvo šio įstatymo, pacientams, išrašytiems iš ligoninės, būdavo skiriami vaistai, kuriuos jie tuojau pat mesdavo“, – sako dr.Torrey’is. „Veikiant įstatymui, – toliau aiškina jis, – pacientai ateina susileisti injekcijų“.
15 knygų ir šimtų publikacijų autorius dr.Torrey’is buvo Nacionalinio psichikos sveikatos instituto direktoriaus pavaduotojas, taip pat 15 metų dirbo benamių psichiatrijos ligoninėje. Psichiatrai jį gerai žino dėl prieštaringų pažiūrų. Pagal jo teoriją, šizofrenija yra infekcinė liga, kurią sukelia aplinkos faktoriai.
Viena dr.Torrey’io knyga patraukė turtingo verslininko Tedo Stanley’io dėmesį. Jo sūnus Jonathanas, mokydamasis koledže, patyrė maniją, ir vėliau jam buvo diagnozuotas dvipolis sutrikimas. Jonathanas Stanley’is gatvėje užkalbindavo žmones ir manė, kad jį seka karinio jūrų laivyno žvalgyba. Jis sako, kad buvo areštuotas, kai nuogas stovėjo ant pieno pakuočių dėžės Manheteno restorane, taip bandydamas išvengti mirtino spinduliavimo, kuriuo, kaip jis manė, buvo veikiamas per palydovinės televizijos anteną gatvėje. Jo tėvas T.Stanley’is 1989 m. susisiekė su dr.Torrey’iu ir galiausiai davė lėšų Stanley’io medicininių tyrimų institutui Bethesdo mieste, Merilando valstijoje, įkurti. „Jis pasakė, kad norėtų padėti“, – prisimena dr.Torrey’is. Jo žodžiai: „Manome, kad pradžiai pakaktų milijono dolerių per metus“.
74 metų p. Stanley’is valdo korporaciją MBI, kuri Konektikuto valstijoje užsiima antikvarinių bei kolekcinių knygų, monetų, statulėlių ir kitokių retenybių pardavinėjimu. P.Stanley’is sako, kad, remdamas daktaro Torrey’io pastangas, nuo 1980 m. paaukojo apie 300 milijonų dolerių (iš jų apie 35 milijonus – 2005 m.). Didžioji dalis pinigų skirta tyrimams universitetuose ir naujai įsikūrusioms vaistų firmoms.

Taikinyje – valstijų įstatymai

1998 m. dr.Torrey’io ir Stanley’io šeimos nusprendė atakuoti valstijų įstatymus, nes manė, kad nueita per toli, užtikrinant teises psichiškai nestabiliems asmenims. Arlingtono mieste, Virdžinijos valstijoje, jie įkūrė Gydymo gynimo centrą – GGC. P.Stanley’is ir jo žmona Vada šiam centrui paskiria 600 000 dolerių per metus. Daugelyje valstijų centras ir jo rėmėjai siūlomą įstatymą stengiasi padaryti vaizdingesnį, susiedami jį su konkrečia sielvartaujančios šeimos istorija.
Dr.Torrey’is sako, kad šie įstatymai skirti tik nedaugeliui psichikos ligonių – tiems, kurie atsisako vaistų. Kai kurie jų mano, kad apskritai neserga. Kiti sutinka, kad turi problemų, bet mano, kad neigiama vaistų vartojimo pusė nusveria teigiamąją, kadangi vaistai turi stiprių psichinių ir somatinių šalutinių poveikių. Dr. Torrey’is sako, kad nekontroliuojamos psichikos tendencijos gali būti pavojingos. „Aš piktinuosi, kai smurtą bandoma sieti su psichikos liga. Tai politiškai neteisinga“, – komentuoja jis iš savo biuro Bethesdoje.
Netrukus centras nusitaikė ir į Niujorką. Keletas psichikos sveikatos profesionalų ištisą dešimtmetį nesėkmingai lobizmu bandė paveikti, kad būtų priimtas priverstinio gydymo įstatymas. Po to buvo 32 metų sekretorės Kendros Webdale ir daug žadančio scenaristo mirtys.
1999 m. sausio 3 d. Andrew Goldsteinas, iš koledžo pašalintas bedarbis, ponią Webdale Manhetene pastūmė po atvažiuojančio metro traukinio ratais. 29 metų A.Goldsteinas, jau sirgęs šizofrenija ir praeityje smurtavęs, visą kaltę suvertė savo ligai ir vaistų nevartojimui. Viešo skandalo metu Niujorko teisingumo departamento vadovas Eliotas Spitzeris susisiekė su GGC, kad šis padėtų parengti šio įvykio ataskaitą.
Mažiau nei po mėnesio p.Spitzeris paskelbė remiąs „Kendros įstatymą“. Šis įstatymas leido valstijai taikyti priverstinį gydymą iš ligoninės išėjusiems pacientams, jei būtų nuspręsta, kad jie kelia pavojų sau arba kitiems. Spaudos konferencijoje teisingumo departamento vadovas pristatė žmogų, sugebėjusį susidoroti su savo liga bei jos neigimu, šis žmogus gydėsi ir grįžo tęsti mokslų. Dabar jis – Gydymo gynimo centro teisininkas. „Aš esu Jonathanas Stanley’is – vienas tų žmonių, kuriems padėti buvo skirtas šis įstatymas“, – pranešė Stanley’is jaunesnysis.
Praėjus 7 mėnesiams po žmogžudystės, Niujorko valstijoje buvo priimtas „Kendros įstatymas“, o jo finansavimui paskirti 52 milijonai dolerių. Įstatymo oponentams buvo nusileista, leidus jį peržiūrėti po penkerių metų.
Nuo 1999 iki 2004 m. buvo ištirta daugiau kaip
10 000 žmonių, kadangi jie elgėsi keistai (dauguma jų – iš Niujorko), o daugiau kaip 4 000 buvo pritaikytas priverstinis ambulatorinis gydymas.
Kai pernai Niujorko įstatymas turėjo būti peržiūrėtas, kilo didelių ginčų, ar jo taikymas buvo sėkmingas. Valstijos ataskaitoje buvo pranešta, kad įstatymas tarp gavusiųjų priverstinį gydymą leido sumažinti benamių ir areštuotųjų skaičių. Džonas A. Greshamas, vienas Niujorko teisininkų viešiesiems interesams ginti, sako, kad įstatymas buvo taikomas neteisingai, nes buvo itin neproporcingas priverstinai gydytų juodaodžių amerikiečių skaičius. Kaip ir visuomet, oponentai pasakė, kad pinigus būtų buvę geriau išleisti tiems, kurie nori gydytis, o ne tiems, kurie to atsisako. Niujorko valstijos įstatymų leidėjai pratęsė „Kendros įstatymo“ galiojimą dar penkeriems metams.
Mičigane prie dr.Torrey’io grupės prisidėjo 24 metų koledžo studento Kevino Heisingerio tėvai. 2000 m. Kalamazo miesto autobusų stotyje jį mirtinai sumušė Vietnamo karo veteranas, sergantis šizofrenija. Po metų buvo pasiūlytas „Kevino įstatymas“.
Floridos valstijoje įsikūrė grupė, sujungusi savo jėgas su Seminolo apygardos šerifu po to, kai santechnikas, kuriam buvo diagnozuota psichikos liga, 1998 m. sužeidė du šerifo pavaduotojus ir vieną jų nušovė. Netrukus ši grupė Floridos šerifų asociacijoje tapo įtakingiausia.
Kalifornijoje GGC remiamas įstatymas 2000 m. buvo priimtas įstatymų leidžiamajame susirinkime, tačiau jį atmetė Senatas. Vėliau, 2001 m. sausio 10 d., mažame šiaurės Kalifornijos miestelyje ėmė siautėti pamišęs fermeris. Jis nužudė tris žmones ir sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Įstatymo rėmėjai vėl pateikė svarstyti įstatymą, dabar jau žinomą „Lauros įstatymo“ vardu, šitaip pavadintą pagal jauniausiąją auką – devyniolikmetę Laurą Wilcox. „Šiam įstatymui paaukojome žmogaus gyvybę ir pasistengėme, kad jis būtų priimtas“, – pasakė Nickas Wilcoxas, Lauros tėvas.
Kalifornijos įstatymų leidėjai pasamdė „Rand“ korporaciją ištirti, kaip taikomas priverstinis ambulatorinis pacientų gydymas kitose vietovėse. „Rand“ – ne pelno siekianti organizacija, kuri padeda įstatymų leidėjams priimti sprendimus rinkdama įvairią informaciją. „Rand“ tyrimo grupė atsakė, kad mažai požymių, jog ši idėja įgyvendinama, nors to priežastys yra labai skirtingos. Kai kuriais atvejai įstatymas visai nebuvo taikomas. Korporacija „Rand“ taip pat nustatė, kad kai kurios psichikos sveikatos įstaigos priverstinio gydymo įstatymus laiko greičiau apsisaugojimu nuo atsakomybės nei rimta gydymo priemone. Skirdamos psichikos ligoniui priverstinį gydymą po to, kai jis išleidžiamas iš ligoninės, institucijos dažniausiai apsidraudžia nuo teisminio persekiojimo tų asmenų, kuriems ligonis gali pakenkti.
Pagaliau 2003 m. Kalifornijoje buvo priimtas „Lauros įstatymas“. Bet didžiausia šalies valstija tam neskyrė pinigų ir uždraudė apygardoms naudoti kitų psichikos sveikatos programų lėšas. Dar ir dabar tas įstatymas neįsigaliojo. 2004 m. Kalifornijos rinkėjai pritarė 1% mokesčiui asmenims, kurių pajamos yra ne mažiau kaip 1 milijonas dolerių, ir šiuos pinigus paskirti psichikos sveikatos programoms, o daktaro Torrey’io grupė norėtų, kad bent dalis šių pinigų atitektų „Lauros“ įstatymui.
Mičigano ir Floridos valstijos išgyveno panašias kovas. Jų įstatymai pradėjo veikti tik praeitais metais. „Floridoje buvo tik apie dvylika pacientų, kuriems skirtas priverstinis ambulatorinis gydymas“, – sako Johnas Petrila, Floridos psichikos sveikatos instituto Psichikos sveikatos įstatymų ir politikos skyriaus vadovas.
Vis dėlto kai kuriuos žmones įstatymai persekioja. Gabrieliui Haddui, 26-erių metų bedarbiui muzikantui iš Saginavo (Mičiganas), buvo diagnozuota šizofrenija. Jis sako, kad daugybę kartų buvo verčiamas vartoti vaistus, bet jis mano, kad jie labiau kenkia nei padeda. G.Haddas dalį praėjusių metų praleido slėpdamasis Kolorado valstijoje pas moterį, kuri priklauso slaptam psichikos liga sergančių aktyvistų tinklui. Šį tinklą 2004 m. sukūrė „MindFreedom International“, šiai organizacijai Oregone priklauso 10 000 psichikos ligonių, kurie priešinasi priverstiniam gydymui vaistais.
G.Haddas tvirtina, kad jį melagingai apkaltino jo motina, esą jis grasino įvykdyti smurtinį nusikaltimą. Jo motinos komentaro išgirsti nepavyko. „Jūs galite būti apkaltintas bet kuo, – sako p. Haddas, – Aš teismo salėje nuo vaistų seilėjausi, mane tampė traukuliai“. Neseniai jis sugrįžo į Mičigano valstiją, kur, kaip jis sako, bandąs būti nepastebimas.
T.J. Bucholzas, Mičigano valstijos Bendruomenės sveikatos departamento atstovas sako, kad duomenų, kaip įgyvendinama programa, dar nėra, tačiau apygardos ir teisėjai ja naudojasi neįtikėtinai atsargiai. „Įstatymas nėra naudojamas taip dažnai, kaip mes tikėjomės“, – sako jis.
44 metų p.Demannas iš Holando miesto, Mičigano, sako, kad nuo 1987 m. ligoninėse jis tai gulėjo, tai ne. Tais metais jam diagnozavo šizofreniją. Jis pasakojo, kad išsiskyrė su savo drauge ir netyčia išgėrė labai daug nerimą slopinančių vaistų. Nešiojantis savižudžio etiketę ir nuolat atsisakantis vaistų Demannas sako, kad psichikos sveikatos apsaugos vadovai (valdžia) jį verčia gerti risperdalį, kuris jam sukelia blogą nuotaiką, pyktį, nerimą ir depresiją. 2004 m. JAV maisto ir vaistų priežiūros tarnyba nustatė, kad risperdalis ir kai kurie kiti antipsichoziniai vaistai gali padidinti diabeto riziką. Demannas sutinka, kad jam reikia gydymo (terapijos), bet ne vaistų. „Netikiu, kad to šlamšto prikimšimas gali duoti ką nors gera, – sako jis, – Jau laikas visai tai sistemai palikti mane ramybėje“.


WST straipsnio citata: Šį tinklą 2004 m. sukūrė „MindFreedom International“, šiai organizacijai Oregone priklauso 10 000 psichikos ligonių, kurie priešinasi priverstiniam gydymui vaistais.
„Wall Street Journal“ straipsnio atitaisymas:
„MindFreedom“ organizacija yra atvira visiems. Nors dauguma šios organizacijos ir jos valdybos narių yra žmonės, kurie patyrė, ką reiškia psichiatrijos sistema, vis dėlto klaidinga visus mūsų narius traktuoti kaip „psichikos ligonius“. „MindFreedom“ prašo „Wall Street Journal“ laikraščio viešai atsiprašyti dėl šios klaidos.

Šį straipsnį atsiuntė „MindFreedom International“ organizacija, kuri ragina ir kviečia pasipriešinti priverstiniam pacientų ambulatoriniam gydymui.

Iš anglų kalbos vertė Gintaras Umbrasas
("Klubo 13 ir Ko žinios", 2007 m. Nr.1/35)