Artima namams aplinka

(Pacientų teisių pažeidimų tyrimas Jasiuliškių pensionate)

Vasario 5-6 dienomis 6 Klubo „13 ir Ko“ Pacientų teisių gynimo grupės nariai apsilankė Jasiuliškių pensionate. Tai jau trečiasis pensionatas, kuriame mūsų grupė praleido po dvi dienas ir apklausė gyventojus dėl teisių pažeidimų. Prieš važiuodami sukūrėme apklausinio seminaro programą ir paruošėme specialių lankstinuką. Administraciją perspėjome, kad vienas iš mums pastaruoju metu labiausiai rūpimų klausimų, be smurto atvejų, – tai pensionato gyventojų lytinis švietimas ir nėštumo reguliavimas.
Jasiuliškių pensionate lankėmės jau ne pirmą kartą, su juo jau ne vienerius metus mus sieja draugiški ryšiai: savo žurnale esame rašę apie pensionato leidinius, lankėmės mūsų Klubo nario Rimtauto dailės parodoje. Pensionato administracija maloniai sutiko mus priimti, direktoriaus pavaduotojas Algirdas Gimžauskas bei socialinės ir medicininės reabilitacijos vadovė Stasė Vilčinskienė netgi pasitiko mus Vidiškėse, kur pirmiausiai apsilankėme Jasiuliškių pensionato dienos užimtumo centre „Ąžuolas“.
Jasiuliškių pensionatas pelnytai didžiuojasi šiuo savo centru; kaip mums žinoma, kiti pensionatai tokių centrų neturi. Užimtumo centras „Ąžuolas“ įkurtas prieš trejus metus buvusiame vaikų darželyje, šalia mokyklos. Į centrą kasdien atvežami 25-40 pensionato gyventojų (žiūrint, kiek yra norinčių), kurie čia gali užsiimti įvairia veikla. Centre veikia studijos: keramikos, siuvimo, audimo, mezgimo, vytelių pynimo, floristikos, muzikos. Aiškinomės, kam reikalingas toks centras, ar negalima pačiame pensionate įkurti įvairių studijų. Pensionato administracijos nuomone, išvažiavimas iš pensionato į centrą labiau primena kasdienį gyventojo išvykimą į darbą, tuo pensionato gyventojas priartėja prie eilinio bendruomenės nario.
Matėme, kad studijų veikla skirta ne tik parodoms. Centre yra parduotuvė, kur galima nusipirkti užimtumo studijose padarytų darbų. Nusipirkome ir mes keramikos dirbinių. Be to, mums labai patiko spalvingai išdažyti drugeliai, daromi iš pėdkelnių gamybos atliekų.
Užimtumo studijose darbai paskirstyti pagal globotinių galimybes: vieni atlieka tik paruošiamuosius darbus, kiti dirba savarankiškai. Štai Vitalijus (nuotraukoje) – tikras menininkas, jam ypač pavyksta nulipdyti stambesnius dirbinius (jis labai mėgsta daryti batus ir žąsinus), tačiau atskiras detales iš molio jam nulipdo keli pagalbininkai, kurie patys kurti nesugeba. Tai, kad gaminius galima parduoti, didina suinteresuotumą dirbti, o kartu ir šiek tiek padengia įdedamas lėšas. Siuvimo kambaryje ne tik siuvami gaminiai pardavimui, bet ir taisomi ligonių drabužiai.
Muzikos studijoje išklausėme trumpą koncertą. Olga (22 m. amžiaus) mums sušoko rytietišką šokį, kartu su kita moterimi padainavo. Studijai vadovauja garbaus amžiaus profesionalus muzikos vadovas.
Apžiūrėję visas studijas, su centrą lankančiais pensionato gyventojais ir jose dirbančiomis socialinėmis darbuotojomis vaišinomės kava, kalbėjome apie darbo specifiką ir problemas. Centro „Ąžuolas“ darbuotojų ir pensionato gyventojų su jų darbeliais kasmet sutinkame Nevyriausybinių organizacijų mugėje Vilniaus Katedros aikštėje.
Gerai apžiūrėję centrą, pakalbėję su jo lankytojais, toliau važiavome į patį pensionatą. Pagal mūsų sudarytą programą toliau buvo numatytas susitikimas su pensionato administracija. Prie jau mus lydėjusių vadovų prisidėjo Jasiuliškių pensionato direktorius Vilius Petrauskas. Išgirdome pensionato istoriją.
Jasiuliškis (taip nurodyta kelio rodyklėje, nors pensionatas įregistruotas kaip Jasiuliškių) – tai kaimas, esantis Ukmergės rajone, už 2 km nuo Vidiškių miestelio. Čia XVIII a. buvo palivarkas, o vėliau buvo pastatytas ir visas dvaras. Pasakojama, jog dar dvarininkai užsiėmę patronažu – globojo vienišus senelius. Šiai globai dvarininkas gaudavo iš valsčiaus valdžios tam tikrą sumą pinigų, kuri prilygo to laiko samdinio metiniam atlygiui. Dvarininkas pasižadėdavo suteikti globotiniui atskirą būstą ir maitinti ne prasčiau nei valgo pats. Pensionato tikslios įkūrimo datos administracijos atstovai negalėjo pasakyti, tačiau manoma, kad pensionatas buvusiame dvare pradėtas kurti 1944 m. Tais metais paskutinis dvaro savininkas Vladas Stoma buvo ištremtas į Vorkutą, o jo šeima deportuota į Lenkiją, kadangi jie save laikė lenkais. Tais pačiais metais dvaras buvo nacionalizuotas. Nacionalizavimo dokumentus turi V.Stomos vaikaitis, gyvenantis Amerikoje. Karo metais V.Stomos namuose (dvare) buvo vokiečių kareivių ligoninė.
Iš pradžių dvaro patalpose buvo įkurta senelių prieglauda (vietinių dar vadinta „ubagynu“), kuri vėliau įvairiai keitė pavadinimą ir profilį. Buvo vadinama internatu, invalidų ir senelių namais, galiausiai – pensionatu. Nuo 1995 m. pensionate pradėta apgyvendinti asmenis tik su psichikos ir proto negalia. Ilgainiui plėtėsi ir pensionato pastatų kompleksas, gerėjo gyvenimo sąlygos. 1970 m. buvo pastatytas trijų tarpusavyje sujungtų korpusų centrinis pastatas, vėliau – dviaukščiai bendrabučių pastatai.
Lydimi p.A.Gimžausko, pirmiausiai apžiūrėjome visas pensionato gyvenamąsias ir įvairios veiklos patalpas. Apžiūrėjus susidarė įspūdis, kad pensionate sudarytos galimybės teikti įvairiapuses paslaugas gyventojams – slaugą, socialinę ir medicininę reabilitaciją, užimtumą, savarankiškumo ugdymą. Čia sukurta artima namams aplinka. Pastebėjome, kad paslaugos teikiamos atsižvelgiant ne tik į globotinių neįgalumo pobūdį bei lygį, bet ir į kiekvieno asmeninius gabumus, poreikius.
Šiuo metu pensionate gyvena 342 globotiniai, vyrų – 196, moterų – 146, iš jų – 65 neveiksnūs (pvz., Linkuvos pensionate neveiksnūs – tik 26 iš 350). Jasiuliškyje dirba 155 darbuotojai. Dauguma gyventojų gyvena centriniame pastate. Šio pastato II korpuse įkurdinti reikalaujantys pastovaus dėmesio ir nuolatinės slaugos gyventojai. I ir III korpusuose – jau gebantys patys apsitvarkyti, nors ir reikalingi pagalbos: atskirai – psichikos ligoniai, atskirai – turintys proto negalią. Jiems leidžiama kambariuose turėti savo daiktų (vaizdo ir garso aparatūros, virdulių ir kt.), puošti savo kambarius, kaip kas išmano. Kambariuose pakankamai kuklu, bet jauku ir švaru, kiekvienas kambarys savaip sutvarkytas. Blogiau, kad dar yra kambarių, kuriuose gyvena ne tik po 4, bet ir po 5 gyventojus. Tai neprieštarauja senosios kartos pensionatams taikomoms normoms, tačiau akivaizdžiai apsunkina normalų kasdienį bendravimą. Patys gyventojai irgi tuo guodėsi.
Daliai gyventojų su lengvesne negalia (30) sudarytos galimybės gyventi savarankiškiau. Jie gyvena atskiruose butuose, esančiuose dviejuose bendrabučių ir dviejuose buvusio dvaro pastatuose. Apgyvendinama butuose, derinant pagal amžių, negalios pobūdį, po vieną, du ar tris tos pačios lyties asmenis. Sudaroma galimybė kurti šeimą ir gyventi poromis. Priklausomai nuo gebėjimų, vieni pasiima du kartus per savaitę maisto produktų iš sandėlio ir gaminasi valgyti patys, kiti eina valgyti į bendrąją valgyklą centriniame korpuse. Pensionate labai palaikomi dailininkai. Gabiai grafikei Eglei, kurios darbai puošia pensionato sienas, sudarytos sąlygos gyventi kambaryje vienai. Kas pažįsta menininkus, supranta, jog dauguma jų kuria ne kompanijose, o būdami vieni.
Susidūrėme su savotišku apsaugoto būsto fenomenu, Jasiuliškyje taip jau gyvuojančiu nuo 1998 metų, tačiau juridiškai kaip savarankiško gyvenimo namai neįformintu. Galimybę gyventi atskirame bute gyventojai labai vertina ir brangina. Tai didelė paskata tinkamai elgtis, taip ugdomas ir skatinamas jų savarankiškumas. Kartu su p.A.Gimžausku užsukome į keletą tokių butų. Susidarė įspūdis, kad gyventojai tvarkosi pakankamai gerai ir jaučiasi kaip tikruose namuose. Susipažinome su pagyvenusių asmenų pora, kurie džiaugėsi galėdami kartu gyventi ir pagal galimybes vienas kitu rūpintis. Kitame bute, kur gyvena dvi moterys, radome besisvečiuojantį ir vienos iš jų brolį, taip pat pensionato gyventoją, kuris čia užeina pasivaišinti namų maistu. Tikras darbštuolis Denisas, kuriam patikėta išdažyti antrojo bendrabučio pastato vidų, su pasididžiavimu rodė savo atskirą vieno kambario butą, paties išdažytą jo mėgstama mėlyna spalva. Buvusiuose senuosiuose dvaro pastatuose butų padėtis prastoka, tačiau jiems suremontuoti reikėtų nemažai lėšų, ir vargu, ar tokiam remontui kas nors jas beskirtų, greičiau lieptų pastatus nugriauti.
Kad ir kur vaikščiojom, su kokių padalinių gyventojais bendravome, nors kartu buvo ir direktoriaus pavaduotojas, gyventojai bendravo su mumis pakankamai laisvai, atvirai ir noriai, nevengdami ir nusiskundimų. Tokia bendravimo aplinka – ne per vieną dieną sukuriamas dalykas.
Kai kurias patalpas, kurių išlaikymas pensionatui kainuotų per brangiai, administracija nuomoja. Pavyzdžiui, sporto salę pensionatas nuomoja iš mokyklos, o norinčius lankyti baseiną, du kartus per savaitę veža į puikų vandens procedūrų kompleksą Anykščiuose. Teko ir mums patirti visus baseino teikiamus malonumus.
Jokia socialinė reabilitacija neįmanoma be neįgaliųjų užimtumo. Jasiuliškyje rūpinamasi ne tik tuo, kad gyventojai būtų pavalgę, aprengti, apskalbti, turėtų jaukų būstą, bet ir kad galėtų užsiimti kokia nors malonia ir naudinga veikla.

Apklausėme 76 gyventojus (arba 23,7%). 44 čia apsigyveno savo noru, 29 – globėjų ar artimųjų pageidavimu, 2 – teismo sprendimu. Iš visų beveik pusė (43%) mano, kad turėdami būstą būtų galėję gyventi savarankiškai, savimi pasirūpinti.
Didžioji dauguma patvirtino, jog atvykus pensionatą jiems buvo išaiškintos vidaus tvarkos taisyklės (63, arba 83%) ir jie žino, į ką iš pensionato administracijos kreiptis, jeigu būtų nepatenkinti gyvenimo sąlygomis (64, arba 84%).
Socialinių darbuotojų rūpinimosi gyventojų užimtumu rezultatais buvo patenkinti 67 apklaustieji, arba 88%. Taip pat dauguma teigė, kad pensionato darbuotojai gerbia jų asmenybę (jų elgesys svarstomas jiems dalyvaujant – 61, darbuotojai pasibeldžia į kambario duris prieš įeidami – 66, kreipiasi „Jūs“ – 55, nors ne visi to ir pageidautų).
Jeigu dėl negalios sunku susitvarkyti kambarį, beveik visada tai padeda padaryti pensionato darbuotojai – teigė 68 apklaustieji, arba 89%. Į darbinę veiklą įtraukiama tik gyventojui norint – nurodė 66 gyventojai (87%).
Gana nemaža dalis nepatenkinti maitinimu – jis ir per prastas, ir maisto per mažai: tai savo atsakymuose nurodė 22 globotiniai (27%); maitinimu patenkinti 54, arba 71%. Tai mažiau patenkintųjų nei kituose iki šiol tikrintuose pensionatuose (Linkuvoje teigiamai atsakė 90,7%, Skemų pensionate – 84%). Kad tai gyventojams aktuali problema, galima spręsti ir iš to, kad 13 apklaustųjų pakartotinai tai nurodė, pasiūlius išsakyti savo nusiskundimus.
Trejetas globotinių teigė patyrę smurtą iš aptarnaujančiojo personalo (Linkuvoje – 4), daug – 23 (arba 30%) sakėsi patyrę smurtą iš kitų pensionato gyventojų. Tai didžiausias mūsų anketavimų metu nurodytas tarpusavio smurtavimo atvejų skaičius pensionatuose ir ligoninėse. Atrodo, jog dažnai tarpusavyje, kaip sakė patys, pasipeša, apsistumdo psichikos neįgalieji su turinčiais proto negalią. Nors ir apgyvendinti skirtinguose korpusuose, kai kurie gyventojai išsakė nepasitenkinimą dėl skirtingos negalios asmenų gyvenimo kartu. Tai nelengvai sprendžiama problema, nes nuo seno esama psichikos ir proto neįgaliųjų susipriešinimo. Ir vieni, ir kiti mano esantys protingesni. Ką jau kalbėti apie neįgaliuosius, jeigu ir tarp mūsų organizacijų – psichikos ir sutrikusio intelekto neįgaliųjų pacientų – kyla nesutarimų: nors ir nesipešame, bet ir ne per daug bendraujame, ir finansiškai esame labai netolygiai remiami. Gydytojos D.Survilaitės nuomone, gyventojų tarpusavio smurtavimas kyla dėl netinkamos gyventojų atrankos, kadangi į pensionatus dažnai nukreipiami asmenys, kuriems dėl psichikos būsenos akivaizdžiai neleistina ten gyventi, pavyzdžiui, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, medikamentais, psichopatiškoms ir asocialioms asmenybėms bei ypač blogos psichinės būklės pacientams, kurie turėtų būti nuolat gydomi psichiatrijos ligoninėse. Pavyzdys: Arturas Ž. pensionate išgyveno tik 5 dienas ir vėl buvo grąžintas į ligoninę, kur gydosi jau daugiau kaip pusmetį. D.Survilaitė siūlė pensionato administracijai būti principingesnei – nebijoti protestuoti prieš netinkamų gyventojų nukreipimą į pensionatą.
Ir dar viena aktuali problema – gyventojų lytinis gyvenimas. Iš apklaustųjų 42 asmenys pareiškė turį poreikį lytiniams santykiams (55%). Iš jų 24 (arba 31,5%) sakė, kad buvo mokomi saugių lytinių santykių. Keturios moterys pripažino, kad joms buvo taikytas priverstinis nėštumo nutraukimas. Kiek galima tikėti buvusia psichologine ar kitokia prievarta, taikyta šioms moterims, dabar sunku nustatyti, tačiau tokiems faktams pasitvirtinus, tai gali būti įvertinta kaip baudžiamasis nusikaltimas pagal LR Baudžiamojo kodekso 143 str. ir taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 1 str. Tai ne šio vieno pensionato problema, o bendra panašių namų problema visoje respublikoje. Kadangi nežinoma, kaip ją spręsti, tai oficialiai ir kalbama tik „puse lūpų“. O mūsų kaimynai latviai ir estai jau dalyvauja tarptautinėse programose (žr. šiame numeryje apie Lietuvos neįgaliųjų forumo konferenciją – „Neįvykęs dialogas“).
Papildomas pastabas išsakė 42 apklaustieji. Kaip jau minėta, 13 skundėsi prastu maistu; kad kambariuose per daug gyventojų – keturi. Penki prašė skirti geresnių, šiuolaikinių, mažesnį šalutinį poveikį turinčių vaistų (pvz., pasisakė prieš amitriptiliną). Kai kurie pageidavo dažnesnių išvykų; kad rečiau keistų kambario draugą; sakė, kad gyventojai girtauja, o išėjus administracijos darbuotojams, po pietų užrakinamas dušas; norėtų užimtumo priemonių savaitgaliais; dažniau išvažiuoti pas namiškius.
Pensionate neveikia, nors kaip supratome, yra išrinkta Gyventojų taryba, o tai ir teisiškai privalu, ir padėtų spręsti įvairias vidaus problemas.
Užbaigėme tyrimą, kaip ir pradėjome – pokalbiu pas pensionato direktorių V.Petrauską, dalyvaujant vadovaujantiems darbuotojams, atsakingiems už gyventojų socialinį ir medicinos reabilitavimą, slaugą, užimtumą, kitas socialines paslaugas ir gydymą. Daugiausiai diskutavome apie probleminius klausimus: kaip išvengti nėštumo nutraukimų atvejų, gyventojų ir tarpusavio smurtavimo, gėrimo, kokių teisėtų priemonių administracija gali imtis, kad išspręstų šias problemas. Kalbėjome apie savarankiško gyvenimo namų projekto galimybę, kad taip būtų įteisinti esami gyventojų butai ir būtų galima gauti lėšų šiems butams suremontuoti ir išlaikyti.
D.Survilaitė kategoriškai pasisakė prieš prievartinį gyventojų nėštumo nutraukimą. Administracijos atstovai neigė, kad tokiais atvejais buvo taikoma prievarta, netgi psichologinė, sakė, kad buvo nėštumo nutraukimo atvejų, bet gyventojos tam neprieštaravo, o atvirkščiai – pačios prašėsi.
Direktorius pripažino, jog kelis gyventojus per teismą už muštynes, girtavimą, vagystes teko išsiųsti priverstinai gydytis į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. D.Survilaitė patarė apskųsti pačius apskrities socialinės paramos skyriaus sprendimus nukreipti į pensionatą gyventi girtaujančius ir smurtaujančius asocialius asmenis. Kol pensionato administracija priims į pensionatą tokius žmones, smurtas neišvengiamas. „Jiems čia ne vieta“, – sakė gydytoja.
Išvykstančius iš pensionato mus palydėjo ne tik mus dvi dienas „šefavęs“ A.Gimžauskas, bet ir gyventojai, su kuriais per šias dienas spėjome ir susidraugauti, jie kvietė atvažiuoti dar.

 

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2007 m. Nr.1/35)