Pacientai renkasi Šaukėnus

2006-ųjų gruodžio 11-ąją išvažiavome į Šaukėnų psichiatrijos ligoninę paanketuoti tuo metu joje besigydančiųjų. Šį sykį autobusiukas, vairuojamas Klubo nario Vladimiro Lukanovo, buvo pilnas: mūsų buvo devyni.
Orų stebėtojai sako, kad šis ruduo ir žiemos pradžia Europoje – šilčiausi per keletą pastarųjų šimtmečių, tad ir gruodžio 11-ąją važiavome ne sniegui sningant, o lietui dulksnojant, visą kelią tirštam rūkui tvyrant. Gamtininkai pranešė pastebėję pražydusių pienių, o turgeliuose tikrai buvo galima nusipirkti ką tik rautų grybų. „Eikime miškan, vaikai, Kūčioms prisirinksime šviežių grybukų“, – tokiu pasiūlymu nebaisiai tebūtumei nustebinęs.
Šaukėnų psichiatrijos ligoninė – viena mažiausių Lietuvoje: šiuo metu joje yra tik 75 vietos. Ji įsikūrusi buvusiame dvare, o iš senųjų dvaro pastatų išlikęs tik vienas. Kaip paprastai, atvažiavę papasakojome pacientams apie Klubą: kada jis įsikūrė, kokias veiklos rūšis propaguoja (laisvalaikis, parodos, žurnalo leidyba, pacientų teisių gynimas, tarptautiniai ryšiai, dalyvavimas konferencijose bei seminaruose), taip pat paaiškinome apie pacientų anketavimą, paminėjome, kad Šaukėnų ligoninė – paskutinė Lietuvoje, kurios pacientų dar nebuvome apklausę. Buvome visose, išskyrus Kauno ir šalia jo įsikūrusioje Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje (šios ligoninės atsisakė mus įsileisti). Jau pradėjome pakartotinius tyrimus, pirmiausiai – Šiauliuose. Tai svarbu, nes šitaip galėsime palyginti buvusią ir esamą padėtį, atliksime vadinamąją „stebėseną“ (monitoringą).
Ligoninės darbuotojai mums šiek tiek paaiškino ligoninės istoriją. Tą dieną direktoriaus nebuvo, tad ligoninei atstovavo vedėja Reda Juškaitė (ligoninėje yra tik vienas skyrius). Iš jos sužinojome, kad pirmiausiai, iškart po II-ojo pasaulinio karo, čia buvo įkurta uždara ligoninė sergantiems TBC (tuberkulioze, džiova) gydyti, vėliau čia priverstinai guldydavo priklausomus nuo alkoholio žmones, sergančius šia liga. Iš tų laikų užsiliko spygliuota viela, ištempta virš betoninių ligoninę juosiančių sienų. Tai darko bendrąjį stacionaro vaizdą, kai kur ta viela nupjauta, o mes linkėtume kuo greičiau pašalinti ją visą.
Atkūrus nepriklausomybę, Šaukėnų ligoninė tapo grynai psichiatrijos. Iš pradžių čia buvo gydoma daugiau nei pusantro šimto ligonių, o dabar lovų skaičius sumažintas perpus: yra tik 6 moterų ir 10 vyrų palatų, izoliatorius (iš viso 75 vietos). Palatose gydoma nuo 2 iki 5 ligonių, tačiau dar paliktos dvi dešimtvietės palatos, kuriose guli seni žmonės. Dabar pagrindiniame, senojo dvaro pastate, daromas remontas, ir ateityje šios patalpos irgi turėtų būti pertvarkytos į mažesnes. Ligoninėje dirba trys nuolatiniai gydytojai, vienas budintis gydytojas atvažiuoja iš Kelmės (ji yra už 20 km). Paprastai pamainoje dirba trys slaugytojos, viena iš jų – vyresnioji, slaugytojoms talkina trys slaugytojų padėjėjai (sanitarai). Pastarieji – Šaukėnų miestelio gyventojai, jauni vyrai (vyriausiajam – apie 40 metų), išėję specialius šiam darbui skirtus mokymus. Šaukėnuose pacientams atliekami būtiniausi tyrimai, yra laboratorija, o sudėtingesniųjų tyrimų važiuojama į Kelmę. Ligoninė turi du automobilius, ir bet kuriuo paros metu, jei pacientui prireikia skubios, ypatingos medikų pagalbos, vykstama į Kelmę. Klubo pirmininkė D.Survilaitė sakė, jog maža ligoninė negali suteikti tiek medicinos paslaugų, kiek didelė, tačiau vedėja Renata Juškaitė patikino, kad dėl to Šaukėnams didelių problemų nekyla, mat netoliese – Kelmė. Tačiau gaila, kad psichologas tik diagnozuoja, atlieka testus ligai nustatyti. Šie testai panaudojami neįgalumui nustatyti, dokumentams, nukreipiant į pensionatą, suruošti. Viena apklausta moteris labai norėtų intensyvių psichologo konsultacijų, kadangi vis nepavyksta išbristi iš depresijos. Tačiau būtina pasakyti, kad neseniai čia imtos teikti papildomos, mokamos paslaugos – intensyvi priežiūra, daugiausiai seniems, demenciškiems žmonėms arba labai sunkiems neįgaliesiems. Mokama po 25 litus parai (tai nedidelis mokestis, kitose ligoninėse tokios paslaugos kainuoja per 40 litų). Į šią kainą neįeina tik sauskelnės suaugusiesiems. Šios papildomos paslaugos – tarsi kompromisinis variantas, kol dar nėra galimybės intensyviai slaugytinam žmogui parūpinti vietos globos namuose. Pabrėžtina, kad iš tų 25 litų nė cento nepridedama prie darbuotojų algos.
Teiravomės, kaip į pacientus žiūri vietos gyventojai, ar nesišaipo iš jų. Tokių bėdų čia išvengiama, šaukėniškiai per ilgus dešimtmečius pripratę prie šalia miestelio įsikūrusios ligoninės ir jos pacientų. Kartais į bažnyčią pasimelsti ateina net iki 20 besigydančiųjų grupė, ir moterytės tik žvilgteri, tačiau visai nesipiktina tokiu būriu.
Kas dar pasakytina apie Šaukėnų ligoninę? Keista, bet ir šiame atokiame mažyčiame stacionare, kaip ir Švėkšnos ligoninėje, taikomos terapijos rūšys, kokių neturi dažnas didmiestis: aromatų, muzikos, šviesos, jodinėjimo (hipo-) terapija. Mums pasakojo, kad pasklidus gardžiam žemuogių kvapui, močiutės panyra į gyvus prisiminimus, kaip vasarą jos vaikščiojo po mišką, uogavo. Manau, tikrai puiku gauti saulę atstojančios šviesos niūriuoju metų laiku, atsipalaiduoti, pajodinėti.
1997 m. pasikeitė ligoninės direktorius. Dabar čia dirba pediatras Stasys Lekšas, jo pareigos – tik administruoti ligoninę, ne gydyti. Per tą laiką jis sugebėjo ligoninę ištraukti iš ketvirčio milijono skolos ir pradėti ligoninės atnaujinimo darbus: kaip minėjau, remontuojamas pagrindinis, senojo dvaro pastatas, visiškai sutvarkyta, gražiai įrengta valgykla, prieš tai buvusi daržinės lygio. Šioje valgykloje prieš pertvarkymą žiemą būdavę taip šalta, kad išdalytas maistas prieš pradedant valgyti jau būdavęs ataušęs. Šiuo metu tvarkoma ir sporto salė, be to, yra užimtumo kambarėlis, kur žmonės bet kada gali ateiti, pabendrauti, būna ir šokiai. Beje, ligoninė pati apsišildo mediena, matėme gražiai rietuvėmis sukrautas, paruoštas kūrenti malkų eiles.
Apklausėme daugiau nei 30 pacientų, kiti buvo nepajėgūs atsakyti dėl demencijos (protinių galių nusilpimo) arba dėl blogos sveikatos būklės. Į klausimą, ar personalas yra panaudojęs smurtą, dauguma iš mano apklaustųjų reagavo stebėdamiesi: argi gali šitaip būti? Kiltų didžiulis skandalas. Tačiau tarpusavyje pacientai pasipeša – taip sakė ne vienas. Dar yra problemų norint apsipirkti: jeigu pacientas neturi teisės nueiti į parduotuvę pats, apsikrovę nešuliais pirkinius parneša medicinos darbuotojai. „Ne tai jūsų darbas“, – sakė Klubo pirmininkė gydytoja D.Survilaitė ir siūlė paprašyti vienos iš keturių miestelio parduotuvių atidaryti prie ligoninės kioską, kur pacientai galėtų nusipirkti visų būtiniausių prekių.
Nesvarbu, kad šioje ligoninėje buitinės sąlygos ne visų geriausios: matyt, daug ką nulemia gera personalo sukurta psichologinė atmosfera – antraip gi nevažiuotų čia žmonės iš tolybių, nors yra ligoninių ir arčiau jų namų. Taigi ligoniai renkasi Šaukėnus.


Edmundas Mažonas

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2007 m. Nr.1/35)