Bebaigdami maketuoti šį žurnalo numerį, gavome atvirą laišką iš Všį Globalios iniciatyvos psichiatrijoje (GIP). Galbūt jį labiau tiktų spausdinti skyriuje „Pacientų teisių gynimas“, tuoj po mūsų ataskaitos apie Jasiuliškių pensionato gyventojų apklausą, tačiau mums pasirodė, kad tai būtų neetiška šio pensionatų darbuotojų, kurie rūpinasi savo gyventojais, atžvilgiu, o ir GIP’as, mūsų nuomone, visai pacientų teisių negina, tik rašo (raštus, peticijas, ataskaitas). Ne visada peticijų rašymas – teisių gynimas. O 2004-2006 m. vykdyto tarptautinio tyrimo „Žmogaus teisių stebėsena ir kankinimų prevencija Baltijos šalių uždarose institucijose“ ataskaita Lietuvoje teismo pripažinta melaginga ir šmeižikiška.
Taip, baisu, kad Latvijoje sudegė 24 pensionato gyventojai. Ir visai nesvarbu, buvo tarp jų lietuvė, ar ne. Prieš keletą metų panaši tragedija įvyko Estijoje, nepamenu, Tartu ar Talino psichiatrijos ligoninėje. Lietuvoje, kiek aš dirbu psichiatre (beveik 37 metus), niekad nieko panašaus atsitikę nebuvo. Negirdėjau, kad ir apskritai iki tol kas nors panašaus būtų įvykę. Žinoma, tai nereiškia, kad ir atsitikti nieko negali. Manau, kad ne tik pensionate, bet ir daugiabučiame name, dideliame mieste naktį kilus gaisrui, apskritai kam nors būtų sunku išsigelbėti.
Bet kuo čia dėtos bendruomenės paslaugos Lietuvoje? Tame pačiame Jasiuliškių pensionate daug gyventojų gyvena pakankamai savarankiškai, net gamina patys sau maistą, bet visiškai savarankiškai gyventi nenori, nes supranta, kad dabartinėje ypač konkurenciškoje visuomenėje to padaryti nesugebės. Taigi tų žmonių išvarymas į bendruomenę (teisė į savarankiškumą ir integraciją į bendruomenę) jiems nepadės, o tik padidins skaičių benamių, kurie, kaip rašo spauda, taip pat dažnai sudega. Be to, nė viename iš mūsų aplankytų pensionatų nematėme grotuotų langų, o kai kurie gyventojai, mūsų nuomone, turi labai daug teisių, bet per mažai pareigų, ir tikrai gauna per mažai vaistų.
Kadangi „Atvirame laiške“ rašoma apie panašius atvejus Rusijoje ir Baltarusijoje, siūlyčiau tokius laiškus rašyti Putinui ir Lukašenkai.

Danguolė Survilaitė

P.S. „Atviro laiško“ kalba netaisyta.

2007 m. kovo 2 d.
LR Ministrui Pirmininkui Vilnius LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrei
LR Sveikatos apsaugos ministrui
LR Teisingumo ministui
LR Užsienio reikalų ministrui

ATVIRAS LAIŠKAS
Dėl pensionatų gyventojų žmogaus teisių apsaugos

2007 m. vasario 27 d. Latvijos Žmogaus teisių centras kartu su VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ ir kitomis 15 tarptautiniu bei nacionaliniu mastu veikiančių žmogaus teisių organizacijų, atstovaujančių psichikos ir proto negalės asmenų teises, atviru laišku kreipėsi į Latvijos ministrą pirmininką Mr. Aigars Kalvītis. Kreipimusi siekiama atkreipti dėmesį į 2007 m. vasario 23 d. naktį viename Latvijos pensionate įvykusią tragediją, kurios metu per gaisrą žuvo 24 psichikos negalią turintys gyventojai. 2007 m. kovo 1 d. Lietuvą pasiekė žinia, jog tarp žuvusiųjų buvo ir viena lietuvė.
„Sunku patikėti, jog tokie įvykiai vis dar vyksta XXI-ame amžiuje valstybėje – Europos Sąjungos narėje, kur vyriausybės tvirtinimu psichikos negalės asmenims skirti pensionatai atitinka visus tarptautius žmogaus teisių standartus“ – teigiama nevyriausybinių organizacijų kreipimesi.
Latvijos valdžios institucijos raginamos pradėti išsamų tyrimą, kad būtų nustatytos šios tragedijos priežastys ir atsakingi asmenys. Toks neatidėliotinas ir efektyvus nepriklausomos institucijos atliekamas tyrimas turi būti užtikrintas įgyvendinant Latvijos įsipareigojimus pagal Europos Žmogaus teisių konvencijos 2 str.
Tragedija Latvijos pensionate aiškiai parodo, kad pensionatų sistema, panaši visose Baltijos šalyse, nėra nei saugi, nei kokybiška, be to neatitinka tarptautinių ir Europoje įtvirtintų socialinės globos ir priežiūros standartų. Šis skaudus Latvijos pensionato tragedijos pavyzdys turėtų paskatinti valstybes permąstyti psichikos sveikatos priežiūros reformos kryptis ir tendencijas, psichikos negalės asmenims teikiamų paslaugų tikslus bei kokybę.
Iki šiol Latvijoje, taip pat Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų posovietinių šalių, vyrauja atgyvenęs psichikos negalią turinčių asmenų priežiūros modelis, kuomet šie žmonės yra izoliuojami nuo visuomenės, ilgam laikui apgyvendinant juos socialinės globos įtaigose, paprastai esančiose kaimo vietovėse, toli nuo didelių miestų. 2004-2006 m. vykdyto tarptautinio tyrimo „Žmogaus teisių stebėsena ir kankinimų prevencija Baltijos šalių uždarose institucijose“ duomenimis šiose uždarose institucijose neretai pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės (teisė į asmens laisvę ir saugumą, teisė į privatų gyvenimą, teisė į savarankiškumą ir integraciją į bendruomenę, teisė būti apsaugotam nuo diskriminacijos, nežmoniško ir žeminančio elgesio, kt.). Be to, kaip rodo panašūs atvejai Baltarusijoje, Rusijoje, pensionatų gyventojai yra ypatingai pažeidžiami esant ekstremalioms situacijoms. Pavyzdžiui, pensionate naktį kilus gaisrui dauguma gyventojų savarankiškai išsigelbėti neturi jokios galimybės: jie yra paveikti įvairių psichotropinių vaistų, jų kambarių durys paprastai yra užrakintos, languose įtvirtintos grotos, o nakties metu pensionate dirba tik keletas darbuotojų.
Lietuvos Vyriausybė turėtų keisti savo socialinės globos politiką ir, užuot izoliavusi neįgaliuosius nuo visuomenės, siekti jų integracijos. Dar 2002 m. priimtoje Valstybinių socialinės globos įstaigų reorganizavimo strategijoje numatoma mažinti vietų skaičių jose siekiant, kad nuo 2008 m. vienoje globos įstaigoje gyventų ne daugiau kaip 300 asmenų, o viename kambaryje – ne daugiau kaip 4 asmenys. Tačiau, net ir įgyvendinus šią strategiją, panašių tragedijų nebus išvengta. Įstaigos ir toliau liks didelės, izoliuotos ir perpildytos, neįgaliųjų globos forma ir toliau prieštaraus neįgalių asmenų integracijai visuomenėje.
2005 m. sausio mėnesį Lietuva, drauge su kitomis Europos valstybėmis pasirašė Pasaulio sveikatos organizacijos parengtą Psichikos sveikatos deklaraciją ir psichikos sveikatos veiksmų planą. Veiksmų planas primena, jog „dvidešimt pirmajame amžiuje nėra vietos nežmoniškam ir žeminančiam elgesiui didelėse globos įstaigose: vis daugiau šalių uždaro daugumą prieglaudų ir kuria efektyvias bendruomenines paslaugas“.
Psichikos negalės asmenų teisės įtvirtintos ir daugelyje privalomo pobūdžio tarptautinių žmogaus teisių dokumentų. Pvz., 19(a) JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje teigiama, jog „negalią turintys asmenys turi galimybę rinktis gyvenamą vietą, kur ir su kuo gyventi lygiai taip pat, kaip ir likusi visuomenės dalis, ir negali būti verčiami gyventi specializuotose globos įstaigose“‘[p]ersons with disabilities have the opportunity to choose their place of residence and where and with whom they live on an equal basis with others and are not obliged to live in a particular living arrangement’ UN Convention on the Rights of Persons with Disabilities..
Mes raginame Lietuvos vyriausybę psichikos ir proto sutrikimų turinčius asmenis globoti ne stacionariose globos institucijose, o kurti jiems alternatyvias bendruomenines paslaugas. 2004-2006 metais vykdant žmogaus teisių stebėseną daugelyje Lietuvos psichoneurologinių pensionatų, paaiškėjo, jog apie trečdalis jų gyventojų galėtų savarankiškai gyventi bendruomenėje gaudami minimalias socialines paslaugas. Šiems žmonėms tokia galimybė turėtų būti suteikta, nes, bet kada panaši tragedija gali įvykti ir viename iš 22 Lietuvos psichoneurolig
onių pensionatų.

Direktorė Dovilė Juodkaitė

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2007 m. Nr.1/35)