Ar mes turime įtakos sveikatos politikai?
Paskutiniuoju metu pradėta daugiau rūpintis (daugiau rūpintis
ar daugiau kalbėti?) tuo, kad Lietuvos sveikata, lyginant su kitomis Europos
Sąjungos valstybėmis, yra gilioje duobėje: geriama daugiausiai, žudomasi irgi
daugiausiai, vaikai mokyklose ir šeimose labiausiai patiria smurtą, gimstamumas
vienas iš mažiausių, gyvenimo trukmė, ypač vyrų, mažiausia, mirtingumas vienas
iš didžiausių. Praktiškai sumušėme rekordus visose gyvenimo ir sveikatos apsaugos
srityse. O dar didelė emigracija išvažiuoja ne tik bedarbiai, bet ir specialistai
(neseniai klasės draugės gimtadienyje visi sutikti klasės draugai jau atidavė
po vieną savo vaiką užsieniui....). Šios mintys nuolat skambėjo rudeniniame ir
žiemos pradžios įvairiausių renginių maratone, kuriame galėjome (jei tik norėjome)
dalyvauti. Kartais tokių renginių būdavo net po kelis per savaitę, todėl nenuostabu,
kad ne visi gali atlaikyti tokius informacijos srautus. Šventiniame numeryje
neturėtume, kaip paprastai, verkšlenti, kad kai kuriems Klubo nariams trūksta
pareigingumo ir kartais jie paprasčiausiai tingi kur nors dalyvauti. Nebenorime
jau net ir į koncertus bei teatrą nueiti... Deja, panašios problemos kankina
daugelį organizacijų. Mūsų nariams paprasčiau visada galima pasiteisinti depresija.
Džiaugiamės, kad Klubo nariai buvo kviečiami į daugelį oficialių renginių, kurie
vyko LR Seime, Vyriausybės rūmuose ir kitur. Kadangi paties sveikatos apsaugos
Ministro buvome pakviesti į Nacionalinę sveikatos politikos konferenciją, juokavome,
kad einame formuoti Lietuvos sveikatos politikos. Sulaukėme tokių pačių humoristinių
pastabų jeigu politika bus prasta, žinosime ką kaltinti...
Suprantame, kad jokios įtakos Lietuvos sveikatos politikos formavimui neturime,
džiaugiamės nors tuo, kad esame kviečiami. Gali būti, kad su pacientais dar vis
koketuojama, bet norisi tikėti, kad jų balsas pagaliau bus girdimas. Vis dėlto
sveikatos politikos konferencijoje E.Kvedaratė kalbėjo pacientų vardu, daugiausiai
pasakojo apie Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos (LPOAT) veiklą.
Ruošiamės ir mes įsijungti į LPOATą. Kaip gydytoja norėčiau, kad girdimas
būtų ir profesionalų balsas. Kad tų gydytojų dar liktų Lietuvoje (toje pačioje
konferencijoje apie sveikatos politiką buvo pasakyta, kad vidutinis Lietuvos
gydytojų amžius 50 metų).
Nepraėjo nė dveji metai, ir Psichikos sveikatos strategija jau pradėta svarstyti
Seime. Nepraeis nė dar dveji metai, ir gal ji pagaliau bus pradėta vykdyti. Esu
optimistė ir nusiteikusi ilgai gyventi, kad nors akies krašteliu pamatyčiau,
kaip turėtų būti...
2007-ieji metai Europoje paskelbti Lygių galimybių metais. Tai reiškia, kad daugiau
turėtume kalbėti ir apie lygias galimybes psichikos neįgaliesiems. Nors gali
būti, kad visus Europos Sąjungos tiems renginiams skirtus pinigus surįs programos
kovai prieš homofobiją (paaiškinu: homofobija turėtų būti žmonių baimė, bet
pas mus tai aiškinama homoseksualų baime; kas kaltas, kad pastarųjų organizacijos
aktyvesnės ir sugeba geriau įrodyti savo reikalingumą ES ir gauti daugiau finansavimo).
Kas kaltas, kad Lygių galimybių metų veiklos komitetas buvo formuojamas vasarą
ir į jį nepateko nė vienas psichikos neįgaliųjų organizacijoms atstovaujantis
asmuo?
Lietuva ruošiasi ateinančius metus paskelbti Blaivybės metais. Tai reiškia, kad
Lietuvoje žymiai daugiau bus kalbama apie tai, kiek žalos atneša girtavimas,
kiek jis suluošina žmonių ir paverčia juos neįgaliaisiais. Daugiau kalbės ar
veiks? Tenka tik pasidžiaugti, kad daugumai mūsų Klubo narių girtavimo problema
visai neaktuali.
Jeigu ir neturėsime įtakos Lietuvos sveikatos politikai, tai Europoje mus tikrai
labiau žinos ir organizacijoje GAMIAN-Europe tikrai turėsime didesnę įtaką (toliau
skaitykite, kaip mūsų Monika pateko į GAMIANo valdybą). Kitais metais tarp kitų
20-ties šalių mūsų Klubo nariai pradeda dalyvauti Europos stigmos projekte. Su
jo rezultatais ateityje supažindinsime ir mūsų žurnalo skaitytojus.
Tarptautinės neįgaliųjų dienos (gruodžio 3 d.) proga Europos Tarybos žmogaus
teisių komisaras Tomas Hamarbergas (Thomas Hammarberg) atkreipė pasaulio dėmesį
į nepriklausomos nacionalinės stebėsenos poreikį uždarose institucijose. Ta proga
Globali iniciatyva psichiatrijoje paskelbė kreipimąsi į Lietuvos respublikos
Ministrą pirmininką bei Teisingumo, Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos
ir darbo ministrus. Kaip ir iki šiol, kitais metais mūsų Klubas daugiausiai dėmesio
skirs psichikos pacientų teisių gynimui. Toliau tęsime psichiatrijos ligoninių
ir globos namų apklausas. Gal ir sumažėjo jose smurto ir prievartos per pastaruosius
metus, bet kad kai kuriose jau tapo didelė problema nusiprausti (dėl vandens
taupymo!), o pižamos pusmetriu trumpesnės (nes niekas nepasirūpino jų pasiūti
pagal vidutinį Lietuvos gyventojų ūgio standartą arba irgi dėl medžiagos taupymo)
tą matėme ir girdėjome ne vieną kartą. Apklausėme jau beveik visų Lietuvos
psichiatrijos ligoninių pacientus, pradėjome pensionatų gyventojų apklausas.
Šį kartą daugiau kaip pusę žurnalo skyrėme psichikos pacientų teisių problemoms
ir renginiams, susijusiems su šių teisių gynimu.
Šiame numeryje paskaitysite apie kelias psichikos ligonių kūrybos parodas, kurias
aplankėme ir kuriose dalyvavome. Kadangi, mūsų nuomone, pacientų kūryba vis dar
nesusilaukia visuomenėje tinkamo ir pagarbaus dėmesio, o vienas iš mūsų Klubo
tikslų gerinti psichikos ligonio įvaizdį visuomenėje, žadame kitais metais
daugiau dėmesio skirti būtent šiai veiklai įvaizdžio gerinimui per pacientų
kūrybą. Ruošiamės vykdyti su tuo susijusius projektus (parašėme kelias paraiškas
į vietines įstaigas bei turime keletą tarptautinių planų). Kol kas galime jus
džiuginti spalvingais mūsų Klubo žinių ir Psichiatrijos žinių viršeliais
su pacientų piešiniais (ne tik mūsų Klubo narių, bet ir iš visos Lietuvos) bei
pavienėmis iliustracijomis ir žinutėmis mūsų žurnale bei interneto puslapyje.
Rašydami apie konferencijas ir seminarus, visuomet stengiamės papildyti mūsų
straipsnius kokia nors kultūrine informacija pasakojame apie užsienyje ir
Lietuvoje pamatytus miestus, muziejus, kitus kultūros objektus. Norime praplėsti
ne tik savo, bet ir skaitytojų akiratį, juk ne visiems pasitaiko proga pabūti
Ispanijoje, Belgijoje, Maltoje ar dar kur nors. Ir Lietuvoje yra daug nuostabių
vietų, kuriose mums pavyksta apsilankyti. Kai kurie žmonės, ne tik psichikos
pacientai, nemėgsta pasikelti nuo savo lovų ir nenori jokių teatrų ir muziejų.
Manome, kad ne visi esame tokie, todėl Klubo nariams dažnai tenka vargti, ieškoti
papildomos literatūros arba bent pasistengti gražiai papasakoti apie pamatytas
vietas. Kartais aptingstame ir pasitenkiname bet kaip nurašytu tekstu iš interneto
ar knygos. Kartais sakome, kad nueisime į kokį nors renginį, o jau aprašyti
tegul kas nors kitas... Kviečiame ir raginame daugiau skaitytojų įsitraukti į
Klubo žinių rengimą juk tai visų mūsų reikalas! Pastebime, kad atsiranda
vis daugiau mums rašančiųjų ir piešiančiųjų.
Dažniau kalbame ne tik apie vaistus, bet ir apie pasveikimą nuo psichikos ligos
visokiomis įmanomomis priemonėmis, prie kurių priklauso ir savišvieta, saviaukla,
savipagalba. Neužmirškime, kad turime ne tik teises, bet ir pareigas! Pareigas
sau ir artimiesiems, draugams ir mums padedantiems profesionalams.
Su tokiomis mintimis ir palinkėjimais sveikiname mūsų žurnalo skaitytojus su
Kalėdomis ir Naujaisiais Metais!
Danguolė Survilaitė
("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.4/34)