Ar mes turime įtakos sveikatos politikai?

Paskutiniuoju metu pradėta daugiau rūpintis (daugiau rūpintis ar daugiau kalbėti?) tuo, kad Lietuvos sveikata, lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, yra gilioje duobėje: geriama daugiausiai, žudomasi irgi daugiausiai, vaikai mokyklose ir šeimose labiausiai patiria smurtą, gimstamumas vienas iš mažiausių, gyvenimo trukmė, ypač vyrų, mažiausia, mirtingumas vienas iš didžiausių. Praktiškai sumušėme „rekordus“ visose gyvenimo ir sveikatos apsaugos srityse. O dar didelė emigracija – išvažiuoja ne tik bedarbiai, bet ir specialistai (neseniai klasės draugės gimtadienyje visi sutikti klasės draugai jau „atidavė“ po vieną savo vaiką užsieniui....). Šios mintys nuolat skambėjo rudeniniame ir žiemos pradžios įvairiausių renginių maratone, kuriame galėjome (jei tik norėjome) dalyvauti. Kartais tokių renginių būdavo net po kelis per savaitę, todėl nenuostabu, kad ne visi gali atlaikyti tokius informacijos srautus. Šventiniame numeryje neturėtume, kaip paprastai, verkšlenti, kad kai kuriems Klubo nariams trūksta pareigingumo ir kartais jie paprasčiausiai tingi kur nors dalyvauti. Nebenorime jau net ir į koncertus bei teatrą nueiti... Deja, panašios problemos kankina daugelį organizacijų. Mūsų nariams paprasčiau – visada galima pasiteisinti depresija.
Džiaugiamės, kad Klubo nariai buvo kviečiami į daugelį oficialių renginių, kurie vyko LR Seime, Vyriausybės rūmuose ir kitur. Kadangi paties sveikatos apsaugos Ministro buvome pakviesti į Nacionalinę sveikatos politikos konferenciją, juokavome, kad einame formuoti Lietuvos sveikatos politikos. Sulaukėme tokių pačių humoristinių pastabų – jeigu politika bus prasta, žinosime ką kaltinti...
Suprantame, kad jokios įtakos Lietuvos sveikatos politikos formavimui neturime, džiaugiamės nors tuo, kad esame kviečiami. Gali būti, kad su pacientais dar vis koketuojama, bet norisi tikėti, kad jų balsas pagaliau bus girdimas. Vis dėlto sveikatos politikos konferencijoje E.Kvedaratė kalbėjo pacientų vardu, daugiausiai pasakojo apie Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos (LPOAT) veiklą. Ruošiamės ir mes įsijungti į LPOAT’ą. Kaip gydytoja – norėčiau, kad girdimas būtų ir profesionalų balsas. Kad tų gydytojų dar liktų Lietuvoje (toje pačioje konferencijoje apie sveikatos politiką buvo pasakyta, kad vidutinis Lietuvos gydytojų amžius – 50 metų).
Nepraėjo nė dveji metai, ir Psichikos sveikatos strategija jau pradėta svarstyti Seime. Nepraeis nė dar dveji metai, ir gal ji pagaliau bus pradėta vykdyti. Esu optimistė ir nusiteikusi ilgai gyventi, kad nors akies krašteliu pamatyčiau, kaip turėtų būti...
2007-ieji metai Europoje paskelbti Lygių galimybių metais. Tai reiškia, kad daugiau turėtume kalbėti ir apie lygias galimybes psichikos neįgaliesiems. Nors gali būti, kad visus Europos Sąjungos tiems renginiams skirtus pinigus „surįs“ programos kovai prieš homofobiją (paaiškinu: homofobija turėtų būti „žmonių baimė“, bet pas mus tai aiškinama homoseksualų baime; kas kaltas, kad pastarųjų organizacijos aktyvesnės ir sugeba geriau įrodyti savo reikalingumą ES ir gauti daugiau finansavimo). Kas kaltas, kad Lygių galimybių metų veiklos komitetas buvo formuojamas vasarą ir į jį nepateko nė vienas psichikos neįgaliųjų organizacijoms atstovaujantis asmuo?
Lietuva ruošiasi ateinančius metus paskelbti Blaivybės metais. Tai reiškia, kad Lietuvoje žymiai daugiau bus kalbama apie tai, kiek žalos atneša girtavimas, kiek jis suluošina žmonių ir paverčia juos neįgaliaisiais. Daugiau kalbės ar veiks? Tenka tik pasidžiaugti, kad daugumai mūsų Klubo narių girtavimo problema visai neaktuali.
Jeigu ir neturėsime įtakos Lietuvos sveikatos politikai, tai Europoje mus tikrai labiau žinos ir organizacijoje GAMIAN-Europe tikrai turėsime didesnę įtaką (toliau skaitykite, kaip mūsų Monika pateko į GAMIAN’o valdybą). Kitais metais tarp kitų 20-ties šalių mūsų Klubo nariai pradeda dalyvauti Europos stigmos projekte. Su jo rezultatais ateityje supažindinsime ir mūsų žurnalo skaitytojus.
Tarptautinės neįgaliųjų dienos (gruodžio 3 d.) proga Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Tomas Hamarbergas (Thomas Hammarberg) atkreipė pasaulio dėmesį į nepriklausomos nacionalinės stebėsenos poreikį uždarose institucijose. Ta proga Globali iniciatyva psichiatrijoje paskelbė kreipimąsi į Lietuvos respublikos Ministrą pirmininką bei Teisingumo, Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministrus. Kaip ir iki šiol, kitais metais mūsų Klubas daugiausiai dėmesio skirs psichikos pacientų teisių gynimui. Toliau tęsime psichiatrijos ligoninių ir globos namų apklausas. Gal ir sumažėjo jose smurto ir prievartos per pastaruosius metus, bet kad kai kuriose jau tapo didelė problema nusiprausti (dėl vandens taupymo!), o pižamos pusmetriu trumpesnės (nes niekas nepasirūpino jų pasiūti pagal vidutinį Lietuvos gyventojų ūgio standartą arba irgi dėl medžiagos taupymo) – tą matėme ir girdėjome ne vieną kartą. Apklausėme jau beveik visų Lietuvos psichiatrijos ligoninių pacientus, pradėjome pensionatų gyventojų apklausas. Šį kartą daugiau kaip pusę žurnalo skyrėme psichikos pacientų teisių problemoms ir renginiams, susijusiems su šių teisių gynimu.
Šiame numeryje paskaitysite apie kelias psichikos ligonių kūrybos parodas, kurias aplankėme ir kuriose dalyvavome. Kadangi, mūsų nuomone, pacientų kūryba vis dar nesusilaukia visuomenėje tinkamo ir pagarbaus dėmesio, o vienas iš mūsų Klubo tikslų – gerinti psichikos ligonio įvaizdį visuomenėje, žadame kitais metais daugiau dėmesio skirti būtent šiai veiklai – įvaizdžio gerinimui per pacientų kūrybą. Ruošiamės vykdyti su tuo susijusius projektus (parašėme kelias paraiškas į vietines įstaigas bei turime keletą tarptautinių planų). Kol kas galime jus džiuginti spalvingais mūsų „Klubo žinių“ ir „Psichiatrijos žinių“ viršeliais su pacientų piešiniais (ne tik mūsų Klubo narių, bet ir iš visos Lietuvos) bei pavienėmis iliustracijomis ir žinutėmis mūsų žurnale bei interneto puslapyje.
Rašydami apie konferencijas ir seminarus, visuomet stengiamės papildyti mūsų straipsnius kokia nors „kultūrine informacija“ – pasakojame apie užsienyje ir Lietuvoje pamatytus miestus, muziejus, kitus kultūros objektus. Norime praplėsti ne tik savo, bet ir skaitytojų akiratį, juk ne visiems pasitaiko proga pabūti Ispanijoje, Belgijoje, Maltoje ar dar kur nors. Ir Lietuvoje yra daug nuostabių vietų, kuriose mums pavyksta apsilankyti. Kai kurie žmonės, ne tik psichikos pacientai, nemėgsta pasikelti nuo savo lovų ir nenori „jokių teatrų ir muziejų“. Manome, kad ne visi esame tokie, todėl Klubo nariams dažnai tenka vargti, ieškoti papildomos literatūros arba bent pasistengti gražiai papasakoti apie pamatytas vietas. Kartais aptingstame ir pasitenkiname bet kaip nurašytu tekstu iš interneto ar knygos. Kartais sakome, kad nueisime į kokį nors renginį, o jau aprašyti – tegul kas nors kitas... Kviečiame ir raginame daugiau skaitytojų įsitraukti į „Klubo žinių“ rengimą – juk tai visų mūsų reikalas! Pastebime, kad atsiranda vis daugiau mums rašančiųjų ir piešiančiųjų.
Dažniau kalbame ne tik apie vaistus, bet ir apie pasveikimą nuo psichikos ligos visokiomis įmanomomis priemonėmis, prie kurių priklauso ir savišvieta, saviaukla, savipagalba. Neužmirškime, kad turime ne tik teises, bet ir pareigas! Pareigas sau ir artimiesiems, draugams ir mums padedantiems profesionalams.
Su tokiomis mintimis ir palinkėjimais sveikiname mūsų žurnalo skaitytojus su Kalėdomis ir Naujaisiais Metais!

Danguolė Survilaitė

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.4/34)