Iš GAMIAN-Europe suvažiavimo – su pergale!

Šių metų lapkričio 2-4 d. įvyko IX-oji GAMIAN-Europe metinė konferencija nedideliame Belgijos mieste Blankenberge, prie Šiaurės jūros. Suvažiavime, kurio pagrindinė tema buvo „Psichikos ligos pasekmės ekonomikai bei visuomenei: problemų sprendimas“, dalyvavo Klubo pirmininkė ir Klubo valdybos deleguota M.Nemanytė.
Suvažiavime dalyvavo 98 asmenys, 47 organizacijos (52, jei skaičiuotume individualius narius) iš 32 šalių. O iš viso GAMIAN-Europe (toliau – GE) vienija 88 organizacijas iš 38 šalių (2006 m. birželio mėn. duomenimis).
Kadangi dažnai buvau klausiama, kiek dalyvių pažįstu, nepatingėjau paskaičiuoti – jų buvo 17 (t.y., pažįstamų iš kitų dviejų GE suvažiavimų Liublijanoje ir Marselyje, kuriuose dalyvavau 2002 ir 2003 m.).
Lapkričio 2 d. vakarą visi gavome konferencijos medžiagą, korteles su pavardėmis. Kalbėjomės ir rinkomės į salę, kur mus vaišino gėrimais. GE premija šį kartą buvo apdovanotas Europos parlamento narys Džonas Bovis (John Bowis) iš Anglijos – taip išreikšta pagarba jo veiklai psichikos sveikatos srityje.
Po šio iškilmingo vakaro mūsų laukė dvi intensyvaus protinio darbo dienos. Visa lapkričio 3-ioji buvo skirta pranešimams, o 4-oji – GE visuotiniam susirinkimui, valdybos ataskaitai ir rinkimams.
Jouko Kajanoja, ekonomistas ir sociologas iš Suomijos, skaitė pranešimą apie atskirties ekonominius ir socialinius kaštus. Jis pristatė dvi alternatyvas žmogaus gyvenime: ilgalaikė karjera darbo rinkoje arba nedarbas visą gyvenimą. Paskaičiuota, kad vienas nedirbantis asmuo per 40 m. atsieina apie 700 000 eurų BVP (bendrojo vidaus produkto). Jei psichiatrinis gydymas trunka 10 metų, tokia priežiūra ir vaistai vienam asmeniui kainuoja daugiau nei 1 milijonas eurų. Iki šiol buvo minėti tiesioginiai ir teoriniai atskirties kaštai, netiesioginių gali būti dar daugiau.
Pranešėjas kalbėjo, kokia turėtų būti valstybės politika, minėdamas gerovės, pasitenkinimo, klestėjimo žodžius. Kuriant gerovės valstybę, privalu investuoti jau nuo pat vaiko gimimo: rūpintis motina ir vaiku, dienos priežiūros centrų kūrimu, tokiu būdu bus daug anksčiau aptinkami probleminiai atvejai ir suteikiama reikiama pagalba. Taip pat svarbu kiekvienam užtikrinti veiksmingą (prevencinę) sveikatos priežiūrą, bendrąjį ir universitetinį išsilavinimą, nepaisant, turtingi tėvai, ar ne. Taip pat būtina aktyvi darbo rinkos politika, kuri suteiktų galimybes dirbti neįgaliesims. Privalu investuoti į atskirties mažinimą jau vien dėl nacionalinei ekonomikai daromos žalos.
Paskaičiuota, kad 20 proc. visuomenės yra vargingai gyvenantys žmonės. Jei socialinė politika bus nukreipta į vargšus, toje valstybėje skurdo bus dar daugiau. Tokia politika orientuojasi į simptomus ir pasekmes, o ne į problemos priežastis ir prevenciją. Protingiau investuoti į bendros gerovės kėlimą, – siūlė J. Kajanoja.
Kodėl žmonės pasitiki vienas kitu Šiaurės šalyse, bet ne Brazilijoje? – retoriškai klausė J.Kajanoja. Pranešėjas tai aiškino žmogiškojo ir socialinio kapitalo sąvokomis. Žmogiškasis kapitalas – tai vieno asmens sugebėjimai, o socialinis – tai kompetencija socialinėje struktūroje, t.y., tarp žmonių. Pastarasis kapitalas derina socialines struktūras ir normas su ekonominiu veikmingumu. Soc. kapitalo pagrindinės idėjos: pasitikėjimas vienas kitu ir institucijomis, bendradarbiavimas tarp žmonių ir ypač socialinių grupių, šių tinklų kokybė. Šie abu kapitalai yra žmogiškieji ištekliai, nuo kurių priklauso socialinė ir ekonominė gerovė. Kuo daugiau nelygybės bei atskirties, tuo silpnesnis socialinis kapitalas ir mažiau pasitikėjimo.
Farmacijos kompanijos Eli Lilly atstovas Bertas van der Bergas (Bert Van den Bergh) pradėdamas savo kalbą, papasakojo, kad jo žmona abejojo, ar jam reikia rengtis kostiumą, nes manė, kad jį gali užmėtyti pomidorais. Gal tai įmanoma kokiame kitame renginyje, bet tik ne GE, kur karaliauja tolerancija ir bendradarbiavimas, apjungiantis visų psichikos sveikatos srityje dirbančiųjų pastangas, – pamaniau.
Štai keletas jo svarstymų ir, manau, labai netipiškų, jei žinai, kam jis atstovauja. Sveikata – labai asmeniškas dalykas. Jei skirtingi pirštų antspaudai, ką bekalbėti apie širdies, smegenų, kitų organų unikalumą. Taigi unikalioms problemoms neįmanoma rasti standartinių sprendimų. Medicina siekia visus suvienodinti, tačiau būtent psichikos sveikatoje svarbu atsižvelgti į kiekvieno asmens išskirtinumą. Liga įstumia žmogų tarsi į duobę, po to jis siekia grįžti į ankstesnį gyvenimą, kurį sugriovė liga. Ar tai įmanoma? – klausia dažnas pacientas. Pacientas jaučiasi mediciniškai priklausomas. Jis norėtų, kad jo pirmiausia paklaustų, ko jis pageidauja, o tik tada siūlytų pagalbą. Su pacientu reiktų kalbėtis pasveikimo, o ne siauro medicininio požiūrio kontekste.
Pranešėjas siūlė, kad sveikatos priežiūra būtų orientuota į pacientą, individualiai pritaikoma ir integruojama (randamas optimalus variantas). Pacientas turėtų pats būti vedliu savo asmeninėje kelionėje link pasveikimo. Dar labai svarbu, kad asmeniui padėtų tiek medicininė, tiek socialinė sistema. Apskaičiuota, kad tik vienas asmuo iš 500 išeina iš socialinio draudimo sistemos, t.y., pradeda gyventi iš uždarbio be pensijos išmokų.
Trečiasis pranešėjas buvo profesorius Paolo Liučio Morseli (Paolo Lucio Morselli). Jis pristatė apklausą: buvo apklausta 6 500 asmenų nuo 16 iki 85 m. iš įvairių šalių. Dvipolis afektinis sutrikimas, kuris pas mus dažniau diagnozuojamas kaip šizoafektinis – visą gyvenimą trunkanti liga, tai lyg virš galvos nuolat kabantis Damoklo kardas (metafora: nuolat gresiantis pavojus; pasak graikų mito, Sirakūzų tironas Dionisijas, norėdamas parodyti tariamąją valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą greta, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą). Palyginus su kitomis psichikos ligomis, DAS yra daugiausia kainuojanti.
25 proc., sergančių DAS, bandė nusižudyti, 15 proc. nusižudė. 40 proc. sergančiųjų nustoja vartoti vaistus, nes nėra palaikymo sistemos ir su gydytoju bendradarbiavimo, kuris tokias atvejais gyvybiškai svarbus.
Profesorius prisipažino, kad jo tėvas ir du pusbroliai sirgo šia liga. Kodėl toks atvirumas? – svarstėme. Ar čia tik ne spekuliacija apsiskelbti, kad turėjai sutrikimus turinčių artimųjų, o gal būtent tai ir nulemia pasirinkti psichiatro specialybę.
Po to sekė Kanados nuotaikos sutrikimų draugijos viceprezidento Viljamo Ešdauno (William Ashdown) pranešimas. Jis pristatė dvi itin svarbias JAV ir Kanados ataskaitas. Šiaurės Amerikoje depresija yra pagrindinė neįgalumo priežastis, lenkianti širdies ligas, diabetą ir stuburo ligas. Depresijos našta ekonomikai yra 83,1 bilijonų dolerių kasmet ir vis auga. Depresija – taip pat pagrindinė savižudybių priežastis JAV (30 000 mirčių kasmet). Depresija JAV skelbiama visos šalies epidemija. Kanadoje vienas iš 5 asmenų per savo gyvenimą patiria bent vieną psichikos sutrikimą. Apskaičiuota, kad psichikos ligomis nuolat serga 10,4 proc. kanadiečių. Psichikos ir priklausomybės ligos Kanadai kainuoja 33 bilijonus dolerių kasmet. Sergantieji psichikos ligomis kanadiečiai išnaudoja daugiau psichiatrijos ligoninės lovadienių negu širdies ligomis ir vėžiu sergantieji pacientai kartu paėmus. Šios šalys ne tik paskelbė nerimą keliančią statistiką, taip pat buvo aprašyti rekomendacijos ir pasiūlymai, apimantys visus psichikos sutrikimų aspektus ir visas amžiaus grupes. Tik laikas parodys, ar kas nors keisis. JAV dominuoja privati ir pelno siekianti medicina bei milžiniška farmacijos pramonė, o Kanadoje kiekviena federalinė valstija kontroliuoja tik savo sveikatos priežiūrą, trūksta standartų, silpna ir abejinga vyriausybė.
Stebėjausi, kaip tokia pažangi valstybė, kaip Kanada, neturi nacionalinės psichikos sveikatos strategijos. Pasirodo, ji tokia vienintelė tarp visų Didžiojo aštuoneto šalių. Malonus sutapimas: lėktuve skrendant į Briuselį kaip tyčia radome straipsnį ir interviu su psichiatru D.Pūru iš spalio 31 d. „Lietuvos ryto“, kur buvo pranešta, kad Vyriausybė jau patvirtino Psichikos sveikatos strategijos projektą ir jis pateiktas svarstyti Seimui.
O didžiausia naujiena ir tendencija, kokią išgirdau suvažiavimo metu, buvo ta, kad psichikos ligos gydymas turi būti orientuojamas į pasveikimą. W.Ashdown jau buvo antrasis pranešėjas po Bert Van den Bergh, kuris tai paminėjo. Žodis „remisija“ (laikinas ligos reiškinių susilpnėjimas, ligos atoslūgis) nebemadingas ir nebevartojamas!
Skaičiais operavę pranešėjai sulaukė taiklios replikos iš salės. Ar galite, pvz., apskaičiuoti, kiek kainuoja genijus? Buvo siūloma kūryba, pozityviu požiūriu kovoti su stigma, o ne tik pateikti skaičius, kiek visuomenei kainuoja pacientas.
Tačiau dar šiek tiek skaičių norėčiau pateikti. PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) duomenimis, psichikos sveikatai iš sveikatos biudžeto išleidžiama:
• daugiausiai (6,9%) (didelių pajamų šalyse),
• vidutiniškai (2,8%)(vidutinių pajamų šalyse) ir
• mažiausiai (1,5%) (mažų pajamų šalyse).
Tokių skirtumų priežastys – silpna ekonomika, vyriausybei psichikos sveikata – ne prioritetas, pacientų šeimos negali arba nenori mokėti už paslaugas, diskriminacija.
Yra apskaičiuoti net pavykusių savižudybių ekonominiai kaštai. Jei nusižudo 30-ties m. asmuo, nuostoliai didesni nei nusižudo 80-metis. Statistika sausa ir beširdė, tačiau ji reikalauja, kad kiekvienas pilietis susimąstytų, kiek daug kainuoja valstybei, visuomenei, šeimai, jei jos nariai nėra tinkamai gydomi, negauna reikiamų paslaugų, nėra integruojami, nedirba.
Po pietų išgirdome įvairių GE organizacijų-narių pranešimų ciklą: „Leiskite mums papasakoti savąją istoriją“.
Jį pradėjo 37 m. Piteris Overduinas (Pieter Overduin) iš Olandijos. Piteris – pacientas, sergantis DAS, pasakojo, kad nugalėjo ligą, apie ją kalbėdamas su humoru, o vėliau ir rašydamas. Jis parašė dvi knygas: „Dievas kliedi: jis mano, jog yra Pieter“ ir „Myliu save... ir savo jausmus“. Piteris susilaukė daug žurnalistų dėmesio, dalijo interviu radijui, televizijai. Jis skaitė paskaitas apie depresiją ir maniją savo šalyje, dirbo kaip socialinis darbuotojas lėtinių psichikos ligų skyriuje. Ir šiame suvažiavime jis greit tapo žvaigžde – parodė apie save sukurtą laidą ir visiems padovanojo po DVD diską.
Jo nuomone, svarbu pabrėžti sugebėjimus ir talentus, tačiau ir neneigti savo ligos bei jos keliamų apribojimų [sunkumų]. Jei nematai ar nerandi prasmės, tai dar nereiškia, kad jos nėra, – teigia Piteris. Jis taip pat mano, kad žmogui gali padėti religija (nesvarbu, krikščionybė, budizmas ar parapsichologija).
Piteris taip pat yra sugalvojęs krizės kortelę, jei ištiktų psichozės priepuolis. Joje parašyti jo gydytojo, artimųjų, žmonių, kuriais jis pasitiki, telefonai. Ten taip pat prašoma, kad policija gražiai su juo elgtųsi, duotų atsigerti vandens, iškviestų greitąją pagalbą ir t.t. Yra aprašas, ko jis pageidautų, jei ligoninė būtų neišvengiama.
Itin plačią ir ilgametę savo veiklą pristatė Izraelio psichikos sveikatos asociacijai Enosh (žodis iš Biblijos, reiškiantis viską, kas žmogiška) atstovavęs jos pirmininkas Joramas Koenas (Yoram Cohen). Ši asociacija, įkurta 1978 m., teikia reabilitacines paslaugas trijuose Izraelio regionuose. Enosh taip pat vadovauja 53 dienos centrams, kurie teikia plataus spektro rekreacines, socialines bei užimtumo paslaugas. Vien tik šiais metais jie įkūrė šeimos konsultavimo centrus Haifoje, Natanijoje, Jeruzalėje ir Ešdode. Enosh nuolat konsultuoja tiek šeimas, tiek pacientus, aukštos kvalifikacijos specialistai skaito paskaitas, steigia paramos grupes. Taip pat jie teikia net 3 lygių apgyvendinimo paslaugas, pritaikytas atsižvelgiant į individualius klientų poreikius, kaip alternatyvą ligoninei. Jei klientai savarankiški, jie gyvena butuose bendruomenėje. Juos aplanko socialinis darbuotojas ir namo ūkvedė. Kita rūšis – pusiau apsaugotas būstas tiems, kuriems reikia daugiau pagalbos ar kontrolės. Socialinis darbuotojas ir ūkvedė šiose patalpose dirba 3-5 dienas per savaitę. Taip pat Enosh turi hostelius – pensiono tipo namus tiems pacientams, kurie gali pasirūpinti savimi jau negulėdami ligoninėje, tačiau jiems reikia itin apsaugotos ir palaikančios aplinkos. Tokiuose būstuose gyvena 18-22 rezidentai, jais rūpinasi profesionalų komanda.
Po to sekė mano pranešimas „Pacientų teisių padėtis Lietuvos psichiatrijos ligoninėse: nuomonė iš vartotojo perspektyvos“. Labiausiai jaudinausi prieš pranešimą, ir ne vieną dieną, tačiau pradėjus skaityti jaudulys pamažu išgaravo. Pirmininkė rodė skaidres, jaučiau jos palaikymą.
Šią pranešimų seriją užbaigė Marija Luiza Cardini (Maria Luisa Zardini) iš Italijos. Vos ne kiekviename suvažiavime ji vis primena, kas nutiko Italijoje po visų psichiatrijos ligoninių uždarymo vajaus: liko tik paslaugų centrai, į kuriuos ligonių neįmanoma paguldyti ilgesniam laikui. Ji prašė, tiesiog maldavo, kad GE, kaip organizacija, padėtų šiame opiame reikale ir išgelbėtų ne tik jos sunkiai sergančią dukrą, bet ir visas dėl šių problemų kenčiančias šeimas.
Kitą dieną vyko visuotinis narių susirinkimas ir rinkimai į GE valdybą. Buvo diskutuojama dėl statuto pataisų po to, kai jis buvo užregistruotas pagal Belgijos įstatymus. Pristatytas veiklos planas ateinantiems metams.
Buvau parašiusi motyvacinį laišką dėl savo kandidatavimo į GAMIAN-Europe valdybos narius: pirmą kartą kandidatavome iš visų Baltijos šalių, tad labai didelio palaikymo nesitikėjome – sugalvojome išbandyti savo šansą).
Buvo išdalinti balsavimo biuleteniai (kiekviena organizacija gavo vieną biuletenį, nepriklausomai nuo dalyvaujančių asmenų skaičiaus). Savo nuostabai buvau išrinkta 28 balsais (kiti daugiausiai gavo 37, mažiausiai – 19 balsų). Ypač aktyviai sveikino graikės skanduodamos kaip Eurovizijoje: „Lithuania! 3 points from Greece!“ (Lietuva! 3 taškai iš Graikijos!)... Galiu prisipažinti, kad viena mano taktikų šiame suvažiavime buvo užkalbinti kuo daugiau dalyvių, tai mane džiugino, drąsino, o gal pagelbėjo ir rinkimuose.
Paskutinį suvažiavimo vakarą užbaigėme pirmuoju valdybos susirinkimu.
Į prezidentus buvo pasiūlyti du kandidatai: Yoram Cohen iš Izraelio ir Dolores Gauči (Gauci) iš Maltos. Vieno balso skirtumu laimėjo Dolores Gauči. Į valdybą išrinkti 12 narių, buvusi GE prezidentė Raluka Nika (Raluca Nica) be balsavimo automatiškai tapo nare. Postus pasidalijo viceprezidentas, generalinis sekretorius, už narystę atsakinga sekretorė, iždininkas, ir paprastieji nariai, kurių buvo prašoma GE reikalams skirti ne mažiau kaip 4 val. per savaitę.
Savo sėkmę vertinu ne kaip savo, o kaip viso Klubo nuopelną, nes aktyviai dalyvavome šios organizacijos veikloje, jos suvažiavimuose (po kelis narius), ruošėme stendinius ir skaidrių pranešimus, rašėme straipsnius į GAMIAN-Europe Newsletter. Džiaugiuosi nors šiek tiek prisidėjusi, kad mūsų Klubo veikla taptų labiau matoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Monika Nemanytė
("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.4/34)