Sielos ortopedija?

Labai norėčiau parašyti antipsichiatrine tema, nes ji man asmeniškai labai svarbi – jaučiuosi netgi įskaudinta psichiatrijos. Pati turiu nemažą psichiatrijos paslaugų vartotojos patirtį ir savo kailiu esu patyrusi psichikos ligų „gydymo“ sistemos netobulumus.
Didžiausia psichiatrijos bėda, prieš kurią labiausiai šiaušiasi visas mano organizmas – tai, kad šią ligą, ypač jos paūmėjimą išgyvenantis žmogus patiria iš medikų labai mažai dėmesio kaip asmuo. Bent jau mano gyvenime taip buvo. Per pirmąjį stiprų sutrikimą, o ypač po jo, kai puoliau baision depresijon, tiesiog mirtinai stigo žmogiško supratingumo – juk aš pati nelabai tesuvokiau, kas man atsitiko. Vaikystės džiaugsmų mažai prisimenu, o visą paauglystę ir jaunystę kankinausi nuo depresijos (tai suvokiau tik vėliau, kai tapo prieinamas prozakas, kuris man pirmąsyk leido pajusti, kaip jaučiasi normalūs žmonės. Tik jo pavartojusi suvokiau, kokioje duobėje sėdėjau). Paskui – pirmoji nelaiminga meilė, drauge dar keletas skaudžių išgyvenimų – ir psichika nebeatlaikė: atitrūkau nuo žemės, realybė išsikreipė į sapnus atmerktomis akimis, pasinėriau į savo pačios svajones. Jutausi stipri, galinga ir laiminga kaip niekada, pirmąsyk išsivadavusi iš amžinos sielos graužaties, ir staiga – juodesnis už pradžią finalas: psichiatrijos ligoninė, rišimai prie lovos, kaustantys ir baisiai nutukinę vaistai, su ufonautais besišnekučiuojančios palatos „kolegės“... Savęs vertinimas žemiau kur kristi nebeturėjo, vakarais karštai melsdavau tik vieno – kad greičiau numirčiau, o dienomis nebuvo kaip išsiblaškyti, nors kiek atitrūkti nuo savęs, nes darbo neturėjau, o jokie iki tol man buvę būdingi laisvalaikio užsiėmimai tapo nebeprieinami – skaitymas, mezgimas, filmų žiūrėjimas: tam absoliučiai nebegalėjau susikaupti, tai tik erzino, sekino ir gramzdino į dar skaudesnę neviltį.
Turbūt už tokią siaubingą būseną, pakartotą gyvenime bent tris kartus, ir negaliu atleisti psichiatrams ir jų vaistams. Žinau, turėčiau būti dėkinga už grąžintą „protą“ (beje, vienas draugų, turintis panašių problemų ir pirma proga nutraukiantis bet kokius medikamentus, atgauna tą „protą“ ne taip staigiai, bet visgi neabejotinai, ir sugeba gyventi visavertį gyvenimą, o yra nemažai žmonių, kurie ir nuo arkliškų ilgalaikių dozių taip ir neatsipeikėja), tačiau ar nebūtų galima to daryti bent kiek subtilesniu būdu? Labiausiai žeidžia tai, kad mažiausiai pasirūpinama tikruoju skausmu širdyje – baisia neviltimi, žmogiškosios vertės kritimu, kai sugriūva tiesiog visas pasaulis ir nusistovėję santykiai su artimais žmonėmis. Verkiant reikia patyrusio psichologo, pagaliau – ir tai būtų, manau, paveikiausia – paties gydančiojo psichiatro žmogiško rūpinimosi, suorientavimo, domėjimosi asmenim, išgyvenimais, o ne vien smegenų cheminės sistemos pusiausvyros atstatymu.
Beje, turiu gana griežtą nuomonę ir apie medikamentus – net mintis nekyla vadinti jų „vaistais“, mat neįžiūriu jokios gydomosios jų galios. Mano požiūriu, vienintelis dalykas, kurį jie šiaip ne taip atlieka – vieni tobuliau, kiti prasčiau – tai imituoja smegenyse sveiką medžiagų pusiausvyrą, nuo kurios teoriškai gal ir galėtum pasijusti sveikas, bet praktiškai nelabai pajėgi dėl šalutinių poveikių. Be to, gan greitai įgyji stiprią priklausomybę, dėl kurios dažnas psichiatras pernelyg ir nesikremta – juk jam seniai aišku, kad „vaistukus“ turėsi vartoti iki gyvenimo pabaigos, tada apie priklausomybę ar praktinius patarimus, kaip išeiti iš vaistų, net nelieka reikalo kalbėti. Sutinku, kad medikamentai suteikia tam tikrą galimybę bent paviršutiniškai gyventi sveikųjų gyvenimą ir yra neišvengiami esant ūmiai būklei, tačiau juk tai tik, taip sakant, ramento funkcija, kai žmogus visai nepajėgus, bet vis tiek turi kažkaip gyventi – eiti. Na, o po to? Ramentai visam likusiam gyvenimui – ir tai vadinama gydymu?! Ir dar klausimas, ar neatimama reali galimybė organizmui gyti pačiam – ne visais atvejais, bet neabejotinai būna ir taip.
Taigi, mano manymu, rimčiausiai šlubuoja vienintelė realiai gydanti psichikos problemų sprendimo dalis – pagalba atstatyti ar tiesiog sukurti normalius santykius su aplinkiniais, su pačiu savimi. Čia „vaistai“, praėjus ūmiam epizodui, išvis bejėgiai. Tegali padėti arba sėkmingai besiklostanti situacija šeimoje, artimiausių žmonių aplinkoje (retas atvejis, nes psichikos liga dažniausiai ir tėra stiprus ir ryškus ydingų santykių su artimaisiais simptomas), arba – tai realiau ir tiesiog būtina – kokybiška nemokama psichoterapinė pagalba. Žinoma, tiems, kurie pajėgūs ir patys nori ją priimti, kurie drąsūs ir pasiryžę pažvelgti į tamsias savo sielos gelmes, pamatyti save be gražinančių iliuzijų, tiems, kurie nėra iš einančiųjų lengviausiu keliu ir reikalaujančių iš medikų stebuklingų tablečių: nuo pykčio, nuoskaudų, luošinančių santykių su tėvais, kitais artimaisiais.
Juk pasaulyje tikrai žinoma kitokių, ne medikamentinių psichikos gydymo būdų. Vienas autorių, kurių darbai šia tema man labai patiko ir suteikė vilties, leido pažvelgti į save ne vien kaip į biologinę būtybę, bet kaip į asmenybės raidos sutrikimų turintį žmogų, ne prastesnį už kitus – tai švedų psichiatras, dirbantis pagal Säter sistemą, S. Belinas. Neabejoju, kad yra ir kitų požiūrių, kitokių atspirties sistemų, tačiau daug kam keistis trukdo nusistovėjusi medikamentinė psichiatrijos praktika, kuria, be to, suinteresuota farmacijos pramonė – finansiniame pasaulyje antra pagal įtakingumą po naftos verslo, didžiausias bet kokių pokyčių, neatitinkančių jos interesų, stabdis. Be to, turbūt „ne onoras“ ir tūlam psichiatrui, niekuo nepraplėtusiam savo „gydymo“ sistemos, atsidurti kokioje trečioje ar ketvirtoje vietoje psichikos ligonio gydymo komandoje, ir dar pasijusti prieš „vargšą ligoniuką“ lygiam, susidurti akis į akį su tikra kančia, o ne iškrikusiu smegenų procesų balansu. Pagaliau gal tam nereikėtų ir jokių revoliucinių sistemos perversmų – pakaktų nusileisti nuo paternalizmo „sosto“ ir žmogiškai pasišnekėti su ligoniu, neretai, žinia, kalbančiu labai jau neįprasta, sapnus primenančia kalba ir dažniausiai pritvinkusiu pykčio, nuoskaudų, kaltinimų visam pasauliui, už kurių, visai čia pat, slypi tikroji „sielos gėla“. Priemonių jai numalšinti, ačiū Dievui, duota kiekvienam, kas turi širdį ir drąsos prisiliesti prie kito žmogaus skausmo – šiltas žodis, išklausymas, paguoda, nuraminimas. Tam juk nereikia akimirksniu tapti profesionaliu psichoterapeutu, bet tai būtų be galo daug, palyginus su receptų pluošteliu, suteikiančiu „vilties“ (ir tai dėl kompensavimo sistemos reformų kartais susvyruojančios) niekada be jų nelikti...

Edita M.
("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.3/33)