Antipsichiatrija ir psichikos pacientų judėjimas

(Kova už pacientų teises ar prieš psichiatriją?)

Neretai pasaulyje psichikos pacientų judėjimas tapatinamas su antipsichiatrija. Pas mus jau irgi aktyviai skverbiasi jos idėjos. Reikia pabrėžti, kad pacientų judėjimas nėra vienalytis: tarp jam atstovaujančių organizacijų yra ir labiau liberalių pažiūrų atstovų, ir kraštutiniai agresyviai nusiteikusių. Iš kelių tokių aktyvių antipsichiatrinių organizacijų mes nuolat gauname laiškų, raštų, peticijų ir įvairios informacijos, todėl nusprendėme šiame „Klubo žinių“ numeryje papasakoti apie kai kurias tokias organizacijas ir supažindinti su pagrindinėmis antipsichiatrijos idėjomis.
Viena iš tokių organizacijų – MindFreedom International (pažodžiui galima būtų išversti – „protas laisvas“ arba „protui – laisvę“, beje, „mind“ reiškia ne tik protą, bet ir teisę), kuriai vadovauja buvęs pacientas Deividas Ouksas (David Oaks), lietuvių kilmės JAV pilietis. Iš jo nuolat gauname įvairios informacijos, kaip ši organizacija JAV kovoja už psichikos ligonių teises, kokias vykdo akcijas. Žinias apie šios organizacijos veiklą paskutiniuoju metu dažnai spausdiname savo žurnale, taip pat pateikiame jų ir šiame numeryje.
Kita organizacija – IAAPA (International Association Against Psychiatric Assault – Tarptautinė asociacija prieš psichiatrinį smurtą), kurios būstinė yra Šveicarijoje. Kaip teigiama interneto puslapyje, organizacija bendradarbiauja su Europos Komisija. IAAPA generalinis sekretorius Rene Talbotas (Rene Talbot), gyvenantis Berlyne, taip pat dažnai mums siunčia įvairias peticijas. Jo tonas agresyvesnis, o iš raštų dažnai sunku susekti minčių prasmę. Vieną iš Rene Talboto raštų pateikiame skaitytojui šiame numeryje (tiesą sakant, net jį suredagavus, aiškiau nepasidarė), taip pat ir iš jo gautą informaciją apie teismo procesą Aliaskoje. Šios organizacijos atstovas iš Maskvos Michailas (pavardės, deja, neatsimenu) lankėsi mūsų Klubo susirinkime. Prisipažinsime, nelabai su juo susikalbėjome.
Dar vienos organizacijos – WNUSP-World Network of Users and Survivors of Psychiatry (Pasaulinis psichikos paslaugų vartotojų ir išlikusiųjų tinklas) Europinės atšakos (ENUSP) nariu ir mes save laikome, tiesa, dar nemokėjome nuo šiol organizacijos reikalaujamo metinio mokesčio. Mūsų Klubo narė Monika, dalyvavusi šios organizacijos surengtame suvažiavime Danijos Vejle miestelyje buvo pašiurpusi nuo suvažiavimo dalyvių agresyvių kalbų (žr. ,,Mūsiškių” konferencija – radikalumo art atgaivos proveržis?”, ,,Klubo 13 ir Ko žinios“, 2004, Nr.3, psl. 21-25).
Įvairią informaciją mums siunčia ir Erikas Rozentalis (Eric Rozenthal), vykdantysis MDRI (Mental Disability Rights International – Tarptautinė psichikos neįgaliųjų teisių organizacija) direktorius, gyvenantis JAV, Vašingtone. Organizacija turi atstovus Turkijai ir Kosovui. Sprendžiant iš pavardžių (Bernštein, Dinerštein, Goldman, Rubenštein), valdyboje daug vienos tautybės žmonių. Šiame numeryje spausdiname Eriko atsiųstas žinutes apie Turkijoje ir Rumunijoje pažeidinėjamas psichikos pacientų teises.
Antipsichiatrijos idėjos Lietuvoje daugiau artimesnės L.Čiukšienei, vadovaujančiai Lietuvos psichikos sveikatos paslaugų vartotojų draugijai (LPSPVD). Lina daug kalba apie pasveikimą ir norėtų, kad apie tai daugiau būtų rašoma: jos organizacija nesinaudoja farmacijos kompanijų parama, ji pati nevartoja vaistų ir agituoja tą daryti kitus savo organizacijos narius (tačiau būdama jos organizuotoje stovykloje Berčiūnuose, nustebau išgirdusi, kaip ji sakė, kad vieną dalyvę, kuri buvo per daug aktyvi ir visiems trukdė, „jau laikas guldyti“ – reiškia, Lina, ne visais atvejais galima atsisakyti nuo vaistų). Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių bendrijos (LSPŽB) pirmininkė D.Kašubienė kažkada buvo labai nusiteikusi prieš psichiatrus, dabar to nebepropaguoja, pati stengiasi aktyviai dalyvauti konferencijose, skirtose psichiatrams ir aktyviai naudojasi farmacijos kompanijų parama.
Tai kas gi ta antipsichiatrija ir kokia jos kilmės istorija? Apie antipsichiatriją sakoma, kad tai – „siurrealistinė opozicija psichiatrijai“, kurią patys psichiatrai pradėjo reikšti straipsniuose apie 1920-uosius metus. Apie 1930-uosius metus psichiatrijos praktikoje imta taikyti keletas prieštaringų medicinos metodų, kurie sukelia traukulius, kaip antai: elektros impulsų terapija (seniau – elektrošokas), insulinas, kiti medikamentai, arba smegenų dalių pašalinimas (leukotomija ar lobotomija). Nors visi šie metodai buvo plačiai taikomi psichiatrijoje, kilo pasipriešinimas dėl jų moralinio aspekto, žalingų padarinių ir piktnaudžiavimo. 1950-aisiais pasirodė pirmieji neuroleptikai (chlorpromazinas – pas mus žinomas kaip aminazinas) ir pamažu pakeitė senuosius metodus. Nors tai buvo didelis žingsnis į priekį, buvo tam tikras pasipriešinimas dėl chlopromazino sukeliamų šalutinių reiškinių, ir ypač tokių, kaip vėlyvoji diskinezija (ryškus viso kūno drebėjimas, sukaustymas, sustingimas ar vaikščiojimas vietoje, išliekantis net ir nutraukus vartoti vaistus). Pacientai dažnai tam priešindavosi ir nustodavo vartoti vaistus, kai tik išsiverždavo iš psichiatrų kontrolės. Taip pat pradėjo didėti pasipriešinimas prieš psichiatrijos ligonines ir bandymai grįžti į bendruomenę bendradarbiaujant su vartotojo vadovaujama grupe (terapinės bendruomenės), kurios nekontroliavo psichiatras.
Apie 1960-uosius susiformavo antipsichiatrijos judėjimas (terminą pirmą kartą panaudojo Deividas Kuperis (David Cooper) 1967 m.), kuris metė iššūkį pagrindiniams vyraujantiems psichiatrijos tvirtinimams ir praktikai. Psichiatrai R.D.Leingas (R.D.Laing), Teodoras Lidzas (Theodore Lidz), Silvano Arieti ir kt. teigė, kad šizofrenija gali būti suprantama, kaip asmens vidinio „aš“ pakenkimas, kurį sukelia psichologiškai grobuoniški, „šizofrenogeniniai“ tėvai.
Šiame numeryje spausdiname Deivido Oukso mums atsiųstą straipsnį apie antipsichiatrijos istoriją bei vieno iš antipsichiatrijos idėjinių vadų (nors pats jis tame judėjime niekada nedalyvavo) Tomo Šašo (Thomas Szasz) straipsnį ,,Prisiminkime psichiatrijos paciento teises”. T.Šašas įrodinėjo, kad psichikos liga yra iš prigimties nesusijusi medicininės ir psichologinės sąvokos kombinacija, bet populiari, kadangi psichiatrijoje įteisina jėgos naudojimą tam, kad būtų nustatomi ir kontroliuojami nukrypimai nuo visuomenės normų. Mišelis Fuko (Michel Foucault), Ervingas Gofmanas (Erving Goffman) ir kt. kritikavo psichiatrijos vaidmenį visuomenėje, įskaitant ,,visuotinių institucijų“ naudojimą, ,,ženklinimą“ ir stigmatizavimą. Romanas „Skrydis virš gegutės lizdo“, pasirodęs 1962 m., tapo bestseleriu, sukėlęs didelį visuomenės susirūpinimą dėl priverstinio gydymo, lobotomijos ir elektošoko pocedūrų.

Danguolė Survilaitė

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.3/33)