Klubui “13 ir Ko” - 10 metų

2003 m. kovo 24 d. klubui “13 ir Ko” sukako 10 metų. Nors mūsų organizacija nedidelė, jungianti vos apie 70 narių, bet dėl savo veiklos esame tarp pirmaujančių Lietuvoje. Prisiminkime istoriją.

Klubas savo veiklą pradėjo prie Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (RVPL) 13-to vyrų skyriaus. Į neviltį varydavo tik išrašyti ir vėl nuolat grįžtantys į skyrių pacientai. Namie jie nustodavo vartoti vaistus, niekas jais neužsiimdavo ir jie stengdavosi grįžti į jiems saugią aplinką. O ir labai stengtis nereikėjo, nes tada dar nebuvo nei ligonių kasų, nei kvotų. Šis “besisukančių durų” fenomenas literatūroje buvo aprašytas jau seniai. Galvojome, kaip rasti išeitį, kad ligoniai taip greitai vėl neatvyktų į ligoninę. Postūmį įkurti klubą buvo stažuotė 1992 m. rudenį Lenkijos Krokuvos psichiatrijos klinikoje. Ten buvusių pacientų klubai buvo beveik prie kiekvieno stacionaro skyriaus. Pacientai kas savaitę rinkdavosi ligoninės pacientų kavinėje, kartu su jais būdavo psichologas ar koks nors stažuotojas. Aplankiau visu tuo metu ten veikiančius klubus. Daugiausiai ateidavo moterų, jos gėrė kavą, be pertraukos rūkė ir pasakojo, kaip joms sunku gyventi. Prie manęs, nepažįstamo jiems žmogaus ir susidomėjusio jų problemomis, jos lipo kaip musės prie medaus. Prisimenu, tada klausiau klubų lankytojų, ar jų neslegia lankymasis psichiatrijos ligoninėje. Vienas pacientas man paaiškino, kad gulėjimas psichiatrijos ligoninėje – labai nemalonus ir daug skausmo sukeliantis prisiminimas, tačiau dėl čia sutiktų gerų ir rūpestingų žmonių jis noriai lankosi klubo susirinkimuose, vykstančiuose ligoninėje. Tai mane galutinai nuramino, nes tuometinėmis sąlygomis (o tiesą sakant, ir dabar) nebuvo galimybių gauti patalpas už ligoninės ribų.

Klubas buvo įkurtas, praėjus 3 mėnesiams po stažuotės. Paskambinome keliems neseniai išvykusiems iš ligoninės pacientams, pakvietėme keletą skyriuje besigydančiųjų. Prisimenu, kaip buvo nustebę ligoniai. Kai kurie sakė, kad reikia ateiti, nors ir neaišku, kam – mat vėliau patekus į ligoninę gali būti problemų. Vieno paciento žmona įtariai teiravosi, kam reikalingas jos vyras. Į pirmą susirinkimą atėjo 10 buvusių skyriaus pacientų (vienas iš jų su tėveliu), dar du pakvietėme iš skyriaus, buvo trys gydytojai, dvi medicinos seserys, du rezidentai – šiandien žinomi vaikų psichiatrai: Vytautas Blažys, Vaikų rados centro direktoriaus pavaduotojas, ir mokslų daktarė, vaikų savižudybių specialistė Virginija Ribakovienė. Susirinkome ligoninės personalo kavinėje. Atėjo Onutė Davidonienė, tuomet buvusi RVPL organizacinio-metodinio skyriaus vadovė. Ji pasveikino mus ir įrašė tokius žodžius į klubo dienoraštį: “Džiaugiuosi, kad užsienyje taip populiari buvusių pacientų bendravimo forma pagaliau pasiekė ir mūsų kliniką. Tikiu, jog ši šiandien įsižiebianti iniciatyva gyvuos ilgai ir bus jums visiems brangus ir laukiamas kiekvienas būsimas susitikimas. Nuoširdžiai sveikinu gyd.D.Survilaitę, kuri ryžosi būti šio didelio darbo pradininke respublikoje, o klubui linkiu ilgiausių metų!” Iki šiol iš tų pirmųjų klubą lanko 7 nariai, o trijų – gydytojo ir dviejų ligonių - jau nėra tarp gyvųjų.

Ilgai galvojome apie pavadinimą. Pasirinkome bendrai Olego ir Aleksejaus sugalvotą– “13 ir Ko”. Jie sakė, kad taip bus pažymėta vieta, kur mes renkamės, ir ta kompanija, kuri renkasi. Nors abu pavadinimo autoriai - dabar gana reti svečiai susirinkimuose, pasirodė, kad jų pavadinimas pateisino viltis. Visų pirma, jis yra toks vienintelis, antra – gerai verčiamas į užsienio kalbas. Iš kitų Lietuvoje susikūrusių organizacijų pavadinimų matyti, kad mūsiškiams trūksta fantazijos. Pvz.: populiarus žodis – bičiuliai, bičiulystė (Kaune yra klubas “Bičiulės”, RVPL leidžiamas pacientų kūrybos almanachas iš pradžių buvo vadinamas “Bičiuliai”, o vėliau pervadintas “Bičiulystė”, kaip ir respublikinis invalidų laikraštis); klubai “Prošvaistė” yra Kaune ir Vilniuje, “Atjauta” – vadinamas klubas Telšiuose ir RVPL esanti neįgaliųjų įmonė; “Likimo draugai”: - klubas Kaune ir laikraštis Vilkaviškio rajono Didvydžių pensionate. Jau neminėsime tokių pavadinimų, kaip “Aušra”, “Saulė” ir kt.

Reiktų prisiminti, kad kolegos profesionalai ilgai (kai kurie ir iki šiol) nesuprato, kam reikia papildomo vargo – ar neužtenka ligonius gydyti, rašyti ligos istorijas ir kt. Svarbiausia – kam reikia papildomo darbo be jokio atlygio. Kartais aš irgi savęs nesuprantu.

Paskutiniaisiais metais klubai ėmė steigtis prie psichikos sveikatos centrų. Kaip ir mūsiškį, juos daugiausiai įkuria profesionalai. Yra ir buvusių pacientų įkurtų. Tiesa, Lietuvoje klubų iš viso ne daugiau dešimties. Jų dar labai mažai psichiatrijos įstaigose.

Klubas “13 ir Ko” vienintelis Lietuvoje turi respublikinį statusą. Tai lėmė mūsų registraciją Lietuvos teisingumo ministerijoje, o ne Vilniaus savivaldybėje. Klubas buvo įregistruotas 1997 m. vasario 5 d. (Nuo bendrijos “Būkime kartu” atsiskyrusi organizacija ir tapusi Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija įsiregistravo mėnesiu vėliau.) Tiesą sakant, įsiregistravome svarbiausiai tam, kad galėtume kreiptis paramos į valstybinius fondus ir programas. Per 6 metus tos paramos ne kažin kiek ir gavome.

Manome, kad respublikine organizacija esame ne tik dėl įstatų registracijos vietos, bet ir dėl savo veiklos. Gal kiek mūsų statusą menkina likęs pavadinimas “klubas”, kurio nenorime atsisakyti. Kartais skambinantieji teiraujasi, ar pas mus galima sportuoti, šokti. Mes sakome, kad daryti viską galima, bet iš tikrųjų – ne sportine veikla labiausia rūpinamės. Norime pabrėžti, kad esame ne šiaip sau klubas, o respublikinė organizacija, kuri rūpinasi psichikos sutrikimus patyrusių asmenų problemomis. Todėl ir savo pavadinimą papildėme – Respublikinė psichikos sutrikimus patyrusių asmenų ir jų draugų organizacija. Kad būtume lygiavertės toms organizacijoms, kurios vadinasi “Lietuvos”.

Kokie mūsų svarbiausi pasiekimai? Manome, kad pelnytai galime didžiuotis daug ką padarę pirmą kartą Lietuvoje. Kai tą veiklą toliau tęsia kitos organizacijos, dažnai užmirštama, kas visa tai pradėjo.

Mes atkreipėme dėmesį į psichikos ligonių meną.
Vos mėnesiu anksčiau prieš klubo įkūrimą buvo įkurta meno terapijos studija psichiatrijos skyriuje. Nuo 1993 m. sistemingai rengiame parodas. 1995 m. Lietuvos technikos bibliotekoje buvo surengta pirmoji Lietuvoje psichikos sutrikimus patyrusių asmenų dailės paroda “Sielų pašnekesiai”. Parodų Lietuvoje ir užsienyje būta daugiau kaip 30. Keli dailininkai – mūsų pasididžiavimas (Sergejus, Gintautas, Aleksandras) “gimė” būtent mūsų klube ir dabar be jų darbų neapsieina nė viena paroda, nė vienas leidinys. 1998 m. mes pirmieji išleidome kalendorių “Vizijos” su psichikos ligonių piešiniais. 2002 m. buvo išleistas kalendorius “Atspindžiai”, 2003 m. – “Ženklai”. Daug mūsų klubo narių piešinių puikavosi ant medicininių leidinių viršelių. Pirmoji Lietuvoje psichikos ligonių poezijos rinktinė “Vėjo malūnai” (1999) – taip pat klubo “13 ir Ko” leidinys.

Mes pradėjome leisti reguliarų laikraštį.
Didžiuojamės savo laikraščiu “Klubo 13 ir Ko žinios”, leidžiamu nuo 1998 m. Nuo 8 puslapių jis išaugo iki 36 ir dabar pelnytai gali vadintis žurnalu. Tai vienintelis reguliarus psichikos sutrikimus patyrusių asmenų organizacijos leidinys. Džiugu, kad daugelis skaitytojų iš įvairių Lietuvos vietų vadina jį “mūsų laikraštis”. Toks leidinys – galimybė diskutuoti apie savo problemas, platinti žinias apie psichikos sutrikimus, vaistus, skirtus jų gydymui, reabilitacijos formas, giminingas organizacijas Lietuvoje ir užsienyje, spausdinti savo kūrybą, gerinti psichikos ligonio įvaizdį visuomenėje.

Mes pirmieji ėmėme bendrauti su panašiomis organizacijomis užsienyje ir įsijungėme į tarptautinį psichikos ligonių judėjimą.
1994 m. padedant kolegoms lenkams užmezgėme ryšius su Londono paramos fondu “Hamlet Trust”. Pasakojome anglams apie kitas Lietuvoje veikiančias panašias organizacijas. Nors iki šiol finansinės paramos nesulaukėme, bet nuo 1996 m. mūsų klubo nariai po vieną – du reguliariai dalyvauja “Hamlet Trust” rengiamose konferencijose (Estijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje). 1998 m. devyniese buvome ekskursijoje Lenkijos Suvalkų psichiatrijos ligoninėje. Užmezgėme ryšius su psichikos ligonių šeimų bendrija “Nadzieja” (“Viltis”). Turime daug draugų Lenkijoje (dalyvaujame bendrose stovyklose, seminaruose, dailės pleneruose, parodose). 2000 m. dalyvavome VI klubų namų konferencijoje Rendsburge, Vokietijoje. Pagaliau 2001 m. įstojome į GAMIAN-Europe (Global Alliance of Mental Illness Advocacy Networks – Pasaulinė psichikos ligų gynimo tinklo sąjunga), dalyvavome konferencijose Maltoje, Slovėnijoje. 2002 m. gavome sertifikatą, patvirtinantį, kad esame tikrieji GAMIAN-Europe nariai. Ši organizacija visokeriopai puoselėja vartotojų ir profesionalų bendradarbiavimą ir jai visiškai netrukdo, kad mūsų klubui vadovauja profesionalas.
Tačiau svarbiausia, kad mes stengėmės ir visada siekėme, kad mūsų klubo nariai pasijustų asmenybėmis – nesvarbu, kiek kartų jie būtų gulėję ligoninėse, kokį psichikos sutrikimą būtų patyrę ir kokius vaistus vartotų. Mes visada ieškome to geriausio, vertingiausio, ką turi, kuo išsiskiria kiekvienas žmogus. Klubo nariams mes sakome: “Tu gali” ir tai padeda jiems užmiršti apie savo psichikos negalią, pajusti savo vertę ir būti lygiu tarp lygių.

Danguolė Survilaitė
Klubo “13 ir Ko” pirmininkė

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2003 m. Nr.1/19)