Izoliacija ar sauga?

Rizikuoju išsakyti abejones dėl Dovilės Juodkaitės knygoje Lietuvos psichikos sveikatos politika. Nuo deinstitucionalizacijos prie bendruomeninių paslaugų propaguojamų pokyčių psichiatrijai. Juolab, kad taip moduliuojama psichikos sveikatos apsaugos politika nėra naujiena. Tokios psichiatrijos reformos galimybes pastaruoju metu plačiai svarsto ir psichiatrai, ir pacientų organizacijos oficialiuose renginiuose bei užkulisiuose, taip pat jų spauda. Pokyčiams jau pritaria bene visų psichikos neįgaliųjų NVO vadovai ir lyderiai, o ir šalies sveikatos apsaugos ministras nusiteikęs tokią politiką įgyvendinti, ir jo pavedimu dirba komisija, ruošianti atitinkamą strategiją. Todėl išsakau savo asmeninę poziciją ir kviečiu į diskusiją pačius psichikos pacientus.
Teisinio švietimo požiūriu knyga naudinga tiek psichiatrams, tiek ir kitiems kaip nors susijusiems su psichikos problemomis asmenims, pravarti ir patiems teisininkams. Joje susistemintai apibūdinti gausūs tarptautiniai (Jungtinių Tautų) ir Europos Sąjungos dokumentai, reglamentuojantys neįgaliųjų, taigi ir psichikos negalios asmenų teises. Taip pat išnagrinėti Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros, psichikos neįgaliųjų teisių bei socialinės globos įstatymai.
Kad ir knygoje tarptautiniais bei Europos institucijų teisiniais aktais, išdėstyta politika grindžiama, iš esmės – negaliu pritarti. Autorės skatinama politika – „keisti Lietuvoje psichikos sveikatos priežiūros modelį“, t.y., pereiti nuo psichikos negalios asmenų talpinimo į specializuotas, uždaras institucijas (taip įvardijamos visos dabartinės psichiatrijos ligoninės ir pensionatai psichikos neįgaliesiems) ir plėtoti bendruomenines paslaugas bei paslaugas bendrosiose gydymo įstaigose. Nors knygoje pateikiama daugiau negatyvaus pensionatų psichikos neįgaliesiems vertinimo, tačiau ir situacija dabartinėse psichikos ligoninėse nagrinėjama bendrajame uždarų institucijų kontekste ir jos priskiriamos prie reformuotino sovietinio palikimo, kuriam dvidešimt pirmajame amžiuje – vietos nėra.
Prieš tokią kraštutinę politiką kalbu jau ne pirmą kartą. Dar praeitų metų pavasarį rašiau apie pagrindinį šios reformos generatorių – Helsinkio 2005 m. dokumentus (Deklaraciją ir Veiksmų planą – žr. „Klubo „13 ir Ko“ žinios“ Nr.2), kuriuos pasirašydamas Lietuvos sveikatos apsaugos ministras įsipareigojo vykdyti psichiatrijos reformas. Žiemos numeryje irgi rašiau apie atskirus šios reformos klausimus. Todėl dabar suminėsiu tik keletą aspektų iš savo subjektyvaus patyrimo apie pagrindinį dalyką, dėl kurio šioje knygoje psichiatrijos ligoninės įvertintos nepriimtinomis, konkrečiai – dėl jų vadinamojo uždarumo bei specializuoto pobūdžio. Knygoje, remiantis įvairiais šaltiniais (tad ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir kt. ataskaitoje „Žmogaus teisių stebėsena uždarose psichikos priežiūros ir globos institucijose“ faktais, prieš kurią pasisakė mūsų žurnalo Nr.2, 2005, E.Mažonas straipsnyje „Tiesos apie mus“), pateikiama nuomonė, jog dabartinių didelių izoliuotų psichikos ligoninių sistema ne tik sudaro prielaidas daryti įvairius žmogaus teisių pažeidimus, bet ir didina pacientų socialinę atskirtį bei jų stigmatizavimą.
Autorė pripažįsta nesant mokslinių įrodymų, kad geriausios – tik ligoninių ar vien tik bendruomenėje teikiamos paslaugos. Pasigrįsdama užsienio šaltiniais autorė pristato svarstyti ir vadinamąją „subalansuotą priežiūrą“, kai pirminės paslaugos būtų teikiamos bendruomenėje, o ligoninės apsiribotų ūmios stacionarinės priežiūros paslaugų teikimu. Tačiau ir tokiu atveju gydymosi ligoninėse trukmė turėtų būti kuo trumpesnė, o paslaugos – teikiamos bendruomenės aplinkoje, o ne atokiose, izoliuotose vietovėse.
Taigi uždaras specializuotas psichikos ligoninių pobūdis – ar man padeda, ar kenkia? Esant tinkamai slaugai – padeda. Visų pirma, padeda atsipalaiduoti, pailsėti smegenims nuo emocinės įtampos, informacijos srauto ir gyvenimo tempo, stresinių situacijų, tvyrančių už ligoninės teritorijos, nuo pasunkėjusio bendravimo su sveikaisiais. „Perdegusios smegenys“ gauna galimybę pailsėti. Keistai skamba, bet uždaryta į ligoninę pasijuntu laisva, laisva suklysti – nieko tokio, juk aplink savi... Kiek kartų taip užguita depresijos aš bėgau slėptis į ligoninę nuo visų. O dabar rekomenduojama gydytis PSC.
Kitas dalykas – gydymo konfidencialumas. Čia, man rodos, susiduria du šiuolaikinės psichiatrijos politikos principai. Nesuprantu, kaip bus užtikrintas gydymo konfidencialumas dar labiau priartinant psichikos gydymo paslaugas prie bendruomenės, taip, girdi, mažinant socialinę atskirtį. Aš ir dabar, reformavus miesto psichiatrijos dispanserį į atskirus PSC pagal gyvenamą vietą, „prisirašiau“ (prisiregistravau) pas gydytoją, dirbančią kitame miesto rajone. Priežastis buvo ne vien ta, kad pasitikiu gydytoja, kuri mane gydo daug metų, bet ir dėl to, kad nenoriu, jog apie lankymąsi pas psichiatrą matytų ir žinotų visi, kas tik mane savam rajone pažįsta. Lygiai taip pat dar seniau, pagal teritorinį pasidalijimą priklausydama Vasaros ligoninei, aš prašydavau dispanserio gydytojos duoti nukreipimą į Naujosios Vilnios ligoninę, nes tada mane, dar ligos pradžioje, labai šokiruodavo Vasaros g. dažnai sutinkami pažįstami, lankantys kitus ligonius. Žinau ne vieną atvejį, kai žmonės iš kitų miestų atvažiuoja gydytis į Vilniuje esančias ligonines, ir atvirkščiai, iš Vilniaus – į kitus miestus, arba kreipiasi į privačias klinikas, kad išsaugotų šią savo paslaptį. Lygiai taip pat nepavyks reikiamai apsaugoti gydymo paslapties gydant bendrosiose ligoninėse. Vien paslaugų perdislokavimas iš institucijų į bendruomenę psichikos neįgaliųjų integravimo į ją neužtikrins, kol tam nepasiruošę tiek pacientai, tiek jų artimieji, o ir pati bendruomenė. Pirmiausiai būtina ilgalaikė, centralizuota, moksliškai pagrįsta ir nuosekli visuomenės švietimo politika, ypač keičiant žiniasklaidos negatyvų vaidmenį, kalbant apie visa tai (bet tai jau atskira tema).
Na, ir fizinis saugumas, visų pirma – paties paciento saugumas, kad nepakliūtų po mašina, nepasiklystų, neprisigertų alkoholio ir t.t. O tai iš tiesų gresia, beatodairiškai mažinant ligonių nukreipimą į ligonines, trumpinant jose gydymo laiką ir taip paliekant nesąmoningus pacientus „plavinėti“ gatvėse, tai yra – „teikiant paslaugas bendruomenėje“. Kaip be izoliacijos bus apsieinama vadinamuosiuose krizės centruose ir bendro tipo ligoninėse?.. Teko matyti, gydantis atviro tipo šiandienos ligoninės skyriuje, kaip žmogus iš vakaro dar buvo visiškai taikus, o staiga kitą dieną jau gydytojai grasino smurtausiąs prieš ją. Klausimas buvo išsispręstas gana greitai: pacientas paprasčiausiai buvo perkeltas į kitą – uždarą – skyrių. Bet ir tai gąsdino pirmą kartą besigydančius ligonius. O kaip į tai pažiūrės bendrojo tipo ligoninių pacientai? Ir ką darys su tokiu pacientu gydytojai? Taigi kyla ir asmens pavojingumo aplinkiniams problema. Ir ne tik tikro, bet ir tariamo, bendruomenės įsivaizduojamo.
Praeitų metų pavasarį Klube lankėsi Pasaulio sveikatos organizacijos atstovas, buvęs psichikos paslaugų vartotojas Hedinnas Unnsteinssonas, teko kalbėtis su juo apie Helsinkio dokumentuose numatytą reformą. Išklausęs krūvą mano motyvų prieš deinstitucionalizaciją, jis tik kartojo, kad didelės, specializuotos ligoninės blogai, ir tiek, o man dar pridūrė, jog atsiranda nauja pacientų karta, kuri galvoja kitaip. Taip, pripažįstu, kad pasiekiau jau tokį amžių, kai į naujoves žiūrima atsargiau. Betgi sveikata brangiausia, ką turime, ir šiuo turtu būtina „disponuoti“ ypač atsargiai, anot žinomo orakulo: „nepakenk“ – turi būti pagrįstas požiūris ne tik į pavienį pacientą, bet ir į visą sveikatos sistemą.
Taigi klausiu: ar vadovaudamiesi komunistiniu principu „pasaulį seną išardysim“, reformuodami psichikos sveikatos įstaigų tinklą, nepasieksime tokių skausmingų padarinių (atsiprašau už sulyginimą), kokie ištiko Lietuvos kaimą išardžius kolūkius?

Zina Samsanavičiūtė

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.2/32)