Mūsų Klubo veiklą įvertino specialistai iš Vokietijos

Šio straipsnio parašymo istorijos pradžia yra tokia. Labai įdėmiai perskaičiau Edmundo Mažono straipsnį 31-me „KŽ“ numeryje: „Ar daug bus naudos iš daug naujovių?“. Sudomino teiginys, kad „psichikos sveikata – tai nėra vien psichikos ligos ar sutrikimo nebuvimas.“ Man paaiškėjo, kad tai ir mokėjimas bendrauti, ir mokėjimas išreikšti save per įvairią veiklą ir dar daug kas, ko dažnai stinga netgi save sveikais laikantiems žmonėms.
Taip nutiko, kad buvau pakviestas į seminarą, kuriame turėjo būti dalinamasi mintimis apie psichikos sveikatą su tos srities darbuotojais iš užsienio. Maniau, atvyks iš Vokietijos grupė žmonių, kurie pažers kokių nors pamokymų mūsų Klubui ir tiek, bet kai sužinojau, kad šį kartą bus mokomi svečiai ir dalijamasi patirtimi, jų atvykimo laukiau labai nekantriai. Turiu pasakyti, kad apviltas nebuvau, nes seminaras pranoko visus lūkesčius.
Svečiai iš Vokietijos atvyksta jau ketvirtą kartą. Seminaras tarp Vokietijos socialinio darbo studentų, dėstytojų ir specialistų tikrai populiarus, nuo 2003 m. kiekvienais metais jo rengėjai sulaukia pasiteiravimų, ar seminaras bus tęsiamas ir ateityje. Dėl didelio interesantų antplūdžio seminaras šiais metais Lietuvoje buvo surengtas balandžio 23-30 d. ir dar kartą, jau su kita grupe, bus organizuotas rugsėjo 10-17 d.
Šių metų seminaro svečiai – 15 dėstytojų ir studentų grupė iš Kylio miesto (šiaurės Vokietija). Tarp atvykusių soc. darbuotojų buvo keletas dirbančiųjų psichiatrijos srityje. Viena iš jų – psichologės, kuri sėdi ratukuose, padėjėja. Jos darbas – dalyvauti depresija sergančiųjų psichoterapijos grupėje ir rašyti užrašus ant lentos. O kita dalyvė – Bettina Stallbaum sulaukė daugiausia klausimų. Ji dirba soc.darbuotoja netrukus po psichiatrijos reformos 1980 m. įkurtame bendruomenės psichiatrijos centre. Tuomet stacionarios įstaigos buvo panaikintos ir išskaidytos į keturias kitokio pobūdžio įstaigas: darbo centrus, savarankiško gyvenimo namus, ambulatorinius centrus (gydymas) ir dienos centrus (laisvalaikis, užimtumas).
Klubo valdybos nariai iš anksto ruošėsi susitikimui. Mūsų soc.darbuotoja Asta Lukoševičienė netgi paruošė susitikimo lankstuką. Monika padarė įžangą ir ankstesnių susitikimų apibendrinimą, Zina skaitė pranešimą „Helsinkio deklaracija ir veiksmų plano įgyvendinimas Lietuvoje“, o Edmundas pasakojo apie anketavimą psichiatrijos ligoninėse ir Skemų pensionate.
Kadangi mūsų psichikos sveikatos priežiūros sistemai, savaime suprantama, dar daug ko trūksta, buvo nemažai diskutuota apie įvairias problemas. Kaip pavyzdžiui, Edmundas Mažonas sakė, kad neįmanoma sukontroliuoti, kur nueina pinigai ligoninėse sumažinus lovų skaičių. Taip pat kad esant dabartinei sistemai dažniausiai naudojamas tik medikamentinis gydymas, o psichoterapija ir kitos kompleksinės reabilitacijos paslaugos praktiškai yra mažai kam prieinamos.
Svečių komentarai po šių nusiskundimų kiek paguodė. Anot jų, Vokietijoje panašios reformos, kokios vyksta pas mus, pareikalavo net 20 metų. Ir jeigu dabar, sulėtėjus bendram ekonominiam vystymuisi, entuziazmas kiek ataušęs, tai rekonstrukcijos pradžioje vyravo visuotinis solidarumo jausmas. Tačiau reformos, šiaip ar taip, pasiteisino. Zina domėjosi ir klausė, kokia yra sistema Vokietijoje, ar ji skiriasi rytinėje ir vakarinėje Vokietijos dalyje. Ji taip pat nerimavo ir būgštavo, jog bus prarastos galimybės gydytis ligoninėje, kad įsismarkavus permainų vėjams bus sugriauta dabartinė sistema, dar nesukūrus naujos. Buvo atsakyta, kad Vokietijoje labai greitai kūrėsi nevyriausybinės organizacijos ir už savivaldybės pinigus steigė dienos centrus bei savarankiško gyvenimo namus – taip sukurtas tinklas paslaugų ir institucijų, kurios veikė pagal bendruomeninės politikos principus.
Po vėliau vykusio pokalbio paaiškėjo, kad svečiai labai džiaugiasi mūsų Klubo veikla. Buvo pasakojama apie atliktus tyrimus po psichikos ligonių anketavimo psichiatrijos ligoninėse, su tuo susijusias problemas bei rūpesčius. Jie tiesiog stebėjosi profesionaliai atliktu darbu. Jiems mes padarėme gerą įspūdį dėl savo sąmoningumo ir pilietiškumo. Vokietijos soc.darbuotojų nuomone, ėjimas į viešumą turi prasmę ir didelį poveikį.
Kai buvo pasakyta, kad Klubas „13 ir Ko“ rengia akcijas televizijoje, kad Rašytojų Sąjungoje buvo pristatyta pirmoji neįgaliųjų poezijos rinktinė, kad žurnalo psichiatrams viršeliuose yra puikuojasi pacientų darbai, svečiai buvo ypatingai susižavėję Klubo veikla ir klausė, ar Lietuvoje yra daugiau tokių klubų, ar galbūt yra tokių klubų tinklas. Nors ir gavę atsakymą, kad kol kas tokių klubų nėra daug, jie buvo aiškiai patenkinti sužinoję, kad esantys klubai bendradarbiauja ir bendrauja tarpusavyje.
Nebuvo apsieita ir be humoristinių nukrypimų. Gal tai juokas pro ašaras, bet kai Monika papasakojo istoriją apie „Joną milijoną“, t.y. pensionato gyventoją, kuris gavo didelį palikimą ir jį iššvaistė, vokiečių darbuotojai pastebėjo, kad jų šalyje taip pat būtų galima lygiai tokia pat istorija. Vadinasi, padariau išvadą, jog kraštutinis liberalizmas taip pat yra kenksmingas gydant psichikos ligas, kaip ir teisių suvaržymas. O šiaip seminaras visiems jame dalyvavusiems suteikė daug žinių ir pasitenkinimo savo veikla.

Gintaras Umbrasas

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.2/32)