Danguolė

    Danguolei – 50. Sunku patikėti. Pagal jos mergaitišką išvaizdą neduotum ir keturiasdešimties. Praėję metai jai atnešė ir sunkių išgyvenimų, ir gražių dienų.
    Susipažinome su Danguole Klube, kuriame ji pradėjo lankytis maždaug
prieš aštuonetą metų. Iš pradžių susitikdavome tik Klubo renginiuose, bet vėliau paaiškėjus, jog turime bendrų polinkių, leisdavome laisvalaikį ir dviese, tapome draugėmis. Paprastai, dažniau vasarą, šeštadieniais apsitvarkydavome namus, o sekmadieniais išsipuošę ir išsigrąžinę susitikdavome Savivaldybės aikštėje ir pasivaikštinėdamos traukdavome arba į senamiestį ligi pačių Aušros vartų, arba kitą kartą sukdavome į kitą pusę – eidavome Gedimino prospektu ligi Seimo rūmų. Pakeliui aplankydavome dailės ir fotografijos galerijas, užsukdavome trumpai maldai į Katedros arba Aušros vartų bažnyčias, išgerdavome kavos pigesnėse kavinukėse. Šių promenadų metu išsikalbėjome ir artimiau susipažinome.
    Kaip pripažįsta Danguolė, nuo mažens buvo impulsyvaus ir maištingo, užsispyrusio būdo. Galbūt dėl to, kaip svarsto ir pati Danguolė, kad nors ir būdama vienturtė, nepatyrė tėvų meilės. Iš vaikystės išlikę prisiminimai siejasi daugiausiai su griežtomis tėvų bausmėmis už bet kokį nusižengimą, ir šios bausmės skatino tik dar labiau nepaklusti.
    Per savo maištingą būdą Danguolei teko patirti ne vien tėvų bausmes. Būdama devintoje klasėje (apie 1972 m.) su dar dviem draugėmis iš skirtingų mokyklų nutarė vasario 16-osios proga pakabinti plakatus visose trijose mokyklose. Nupiešė Vytį, trispalvę, iš lietuvių literatūros chrestomatijos mokykloms nurašė Maironio eiles: „Mylėki, lietuvi,/ Tą brangią šalį“. Eiles neatsitiktinai parinko iš oficialaus leidinio, manydamos, kad už tokias eiles, išaiškinus jų žygį, liktų nebaudžiamos. Savo plakatų pakabinti nespėjo, jų planus kažkas paviešino anksčiau. Danguolė, kaip ir jos draugės, buvo pašalinta iš mokyklos ir iš komjaunimo. Devintąją klasę ji baigė vakarinėje mokykloje. Po to motina ėjo į priėmimą pas švietimo ministrą ir jos prašymu Danguolė vėl buvo grąžinta į dieninę, tik mažiau prestižinę mokyklą.
     Toliau ėjo lyg ir ramus gyvenimo etapas: ekonomikos studijos Universitete, vedybos, antrame kurse gimsta sūnus Marius, dar po ketverių metų Saulius. Jau dirbo pagal specialybę ekonomiste viename iš mokslinių tiriamųjų institutų ir buvo dviejų vaikų motina, kai prasidėjo Atgimimo judėjimas. Žinoma, maištingajai Danguolės sielai tai buvo būtent tai, ko ji laukė nuo ankstyvos jaunystės.
    Dabar Danguolė visus laisvus vakarus ligi išnaktų praleisdavo Lietuvos Sąjūdžio būstinėje. Ji buvo atsakinga už Sąjūdžio leidinių platinimą. Kaip pasakoja Danguolė, kartais per vakarą reikėdavo išskirstyti, supakuoti iki keleto dešimčių tūkstančių leidinių. Visgi tai – vieni iš maloniausių prisiminti Danguolės gyvenimo laikai. Ji supama bendraminčių darė tai, kas buvo reikšminga, ne vien jai pačiai, jos šeimai, bet visai Lietuvai. Sąjūdiečiai nedarė skirtumų tarp kažkokio elito ir techninių darbuotojų. Visų nuomonės buvo išklausomos priimant bendrus sprendimus, visi buvo vienodai gerbiami už darbą Sąjūdžiui. Dažnai ne vien darbas, bet ir ginčai dėl būsimų veiksmų užtrukdavo ligi vidurnakčių. Ir dabar dar ji prisimena daugelio tuometinių sąjūdiečių, Nepriklausomybės akto signatarų, vardus.
    Tie laimingi laikai truko neilgai, gal porą metų, kai prasidėjo „juodojo“ periodo griūtys: skyrybos su vyru, pasireiškusi psichikos liga, atleidimas iš darbo, įsidarbinus kitame darbe – vėl atleidimas, vienas po kito gydymaisi psichiatrijos ligoninėje, pripažinimas nedarbinga invalide.
    Danguolė užsispyrusi vis vien ieškojo prasmės savo gyvenimui. Taip patekusi į mūsų Klubą, atrodo, atsigavo. Ji aktyviai dalyvavo visuose renginiuose, praradimų šmėklos jau buvo ją palikę. Tada – prieš trejetą metų eismo nelaimėje žuvo jos vyresnysis sūnus Marius, jau buvęs kaip ir šeimos galva. Tai buvo skaudžiausias gyvenimo smūgis, smūgis į jautriausią vietą jos širdyje – begalinę meilę savo vaikams. Ilgai ir sunkiai išgyveno Danguolė šią netektį. Dabar sako jau aprimusi, subrendo, pradėjo dirbti jaunesnysis sūnus Saulius, jis – jos paguoda ir pagalbininkas. Dar daug jai reiškiąs Klubas, kurio nariai jos nepamiršo šiuo sunkiu laikotarpiu.
    Gal tokia proga ir netinka rašyti apie nelaimes ir netektis, tačiau tai – Danguolės gyvenimo dalis, ir nežinia, kiek ji būtų su savo užsispyrusiu būdu pasiekusi, apie kokius džiaugsmingus įvykius šeimoje būtų galima šiandien rašyti, jeigu ne tos nelaimės. Linkiu Tau, Danguole, prasmingo gyvenimo, nepaisant patirtų skaudžių smūgių. Linkiu, skatindama vėl aktyviau įsiliejus į Klubo veiklą, atrasti jame tai, kas vėl būtų prasminga.

Zina Samsanavičiūtė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2006, Nr.1(31)