Genialumas, liga ir meno terapija

      Visi vaikai piešia. Kažin, ar dažnai jie pajunta ypatingą impulsą kurti ir imasi to patys. Darželyje, mokykloje visi skatinami imti į rankas pieštukus, flomasterius, dažus ir raginami piešti. Tradiciškai mokytojai pakoreguoja vaiko spalvų pasirinkimą: saulė - geltona, dangus - mėlynas, medžiai - žali. Deja, vėliau iš visų piešusių vaikų išauga labai nedaug menininkų. Vienas mano pacientas - grafikas, kilęs iš kaimo ir neturėjęs giminėje menininkų, vadinasi, neturėjęs iš ko išmokti piešimo, - pasakojo, kad, kiek atsimena, piešęs visur: pagaliuku ant smėlio, anglimi ant sienų, ant visokių popieriaus skiautelių.
       Suprantama, genijum reikia gimti, bet man atrodo, kad kiekvieną suaugusį žmogų galima išmokyti gerai piešti ir netgi kurti originalius darbus. Tuo tarpu muzikai reikia įgimtų sugebėjimų (klausos, balso, ritmo pajautimo), kurių neišmoksi. Paprastai suaugusieji vengia piešti, tvirtindami, kad nemoka, o dainuoti kažkodėl nevengia.
       Psichikos liga susirgusį asmenį įkalbėti piešti žymiai lengviau. Kas atsitinka? Gal nebeveikia visuomenės "cenzūra": "nemoki - ir nepiešk"? Vyrauja požiūris, kad menininkams ir kitiems žmonėms, neverbaliniu būdu (ne žodžiais) reiškiantiems savo mintis, jausmus, - "ne visiškai gerai su protu". O kai susergi, aplanko mintys: "Jei galiu būti Dievas, kodėl negaliu būti menininkas?"

       Menininkas - keistuolis - psichikos ligonis?

       Visuomenėje paplitęs mitas, kad visi menininkai, kūrėjai yra keistuoliai, turi tam tikrų nukrypimų nuo psichikos normos arba, dar griežčiau, yra "nenormalūs", t. y. psichiškai nesveiki. Čia nenagrinėsiu ypatingai sudėtingo psichologijos, psichiatrijos, filosofijos klausimo - kas yra norma ir patologija. Dar Platonas skyrė klinikinį pamišimą nuo kūrybinio pamišimo, būdingo pranašams ir poetams.
       1910 m. išleistame austrų psichiatro Siegmundo Freudo veikale apie Leonardą da Vinci psichoanalitiškai nagrinėjama žymiojo menininko biografija. S. Freudas, remdamasis gana skurdžiais L. da Vinci biografijos duomenimis (jo vaikystės fantazija apie vanagą ir Katerinos, kuri galbūt buvo jo motina, o gal auklė, laidotuvių išlaidų sąrašu), padarė išvadą, kad menininkas buvo homoseksualus. Šis veikalas davė pradžią naujam žanrui - patografijai. Patografija - tai patologijos nustatymas, remiantis asmenybės biografija, laiškais, kūryba.
       Patikimai žinoma, kad dailininkai Vincentas Van Goghas, Michailas Vrubelis, Eduardas Munchas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gydėsi psichiatrijos įstaigose dėl psichikos sutrikimų. Tai įdomu psichiatrams, bet neturėtų būti svarbu dailininkų kūrybos mėgėjams ir vertintojams. Man labai nepatinka, kai pacientai, prisiskaitę knygų, dažnai mėgsta vardyti, kokios garsenybės sirgo psichikos ligomis. Ne kiekvienas psichikos liga persirgęs asmuo galėtų būti Čiurlionis, ir liga tikrai nesulygina skirtingų asmenybių. Nesutinku, kad liga iš žmogaus padaro genijų. Liga, ypač psichikos, medicininiu požiūriu yra neigiamas dalykas. Matyt, žmogaus jau iki ligos būta talentingo, tik jį varžė visuomenės ir paties "cenzūra". Liga padėjo išsilaisvinti. Kartais manau, kad daugelis iš mūsų per daug sveiki ir per ilgai varžo visus galimus savo sugebėjimus ir talentus. Nors, kaip sako kitas mano pacientas: "Bevelyčiau būti niekam nežinomas darbininkas negu išprotėjęs genijus".

       Ar yra "psichikos ligonių menas"?

       Pasaulyje psichikos ligonių menu domimasi jau daugiau kaip 100 metų. 1870 m. Paryžiuje buvo surengta pirmoji pasaulinė psichikos ligonių kūrybos paroda. Joje eksponuoti paveikslai šokiravo visuomenę, sukėlė panieką ir baimę tokiai kūrybai. (Beje, 1874 m. Paryžiuje atidaryta ir pirmoji impresionistų paroda.) 1921 m. šveicarų psichiatras Walteris Morgenthaleris išleido knygą "Psichikos ligonis - menininkas" apie savo pacientą Adolfą Wölflį, kurioje pagerbė jo kūrybišką asmenybę. Viena iš žymiausių pasaulyje knygų apie psichikos ligonių meną iki šiol yra vokiečio Hanso Prinzhorno "Psichikos ligonių vaizduojamasis menas" (1922 ). Mažiau žinoma kita jo knyga "Kalinių vaizduojamasis menas". H. Prinzhornas buvo operos dainininkas, vėliau baigė medicinos studijas, tapo psichiatru ir surinko gausią psichikos ligonių darbų kolekciją.
       Klausimas, ar galima kokiu nors būdu charakterizuoti psichikos ligonių piešinius, yra diskusinis. Dažnai sunku nusakyti sergančio psichikos liga žmogaus kūrybos ypatumus ir atskirti juos nuo šiuolaikinio meno kriterijų. Ne visi žymūs psichiatrai suvokė modernųjį meną. 1922 m. žymus vokiečių psichiatras Ernstas Kretschmeris prilygino šizofrenija sergančiųjų piešinius primityviajam ir ekspresionistiniam menui. 1932 m. Karlas Gustavas Jungas paskelbė straipsnį apie Pablo Picasso, kuriame teigė, kad dailininko reakcija į gilų dvasinį sukrėtimą yra šizoidinių simptomų kompleksas.
       Kažin, ar galima skirstyti meną į psichikos ligonių ir ne. Analogiška būtų skirstyti meną pagal lytį arba pradinę menininko profesiją. Žinoma, jog Vasilijus Kandinskis buvo juristas, Henris Russeau - muitininkas, André Bretonas - gydytojas, o Henriui de Toulous-Lautrecui buvo paralyžiuota koja. Tad ir jų kūrybą būtų galima skirstyti pagal kategorijas: "juristų menas", "gydytojų menas", "paralitikų menas" ir pan. Tačiau vis dėl to teigiama, kad tik dalis pacientų kūrybos gali būti laikoma menu.

       Kokie piešimo ypatumai būdingi sergančiajam šizofrenija ar epilepsija?

       Aprašyta daug ligonių ir tikrų menininkų kūrybos skirtumų. Literatūroje nurodoma, kad sergančiųjų šizofrenija piešiniams būdingas primityvumas ir vaikiškumas. Tokie pacientai piešia kaip ikimokyklinio amžiaus vaikai, jų paveikslai permatomi ("rentgeno paveikslai"). Piešiniuose nėra perspektyvos, ignoruojami erdviniai santykiai tarp atskirų paveikslo elementų, neįmanoma suvokti, ar paveiksle nupiešti daiktai yra arčiau, ar toliau. Kartais piešiniai atrodo nupiešti iš didelio aukščio arba panašūs į žemėlapius. Paveikslai piešiami iki pat kraštų. Lyg bijodami tuštumos pacientai stengiasi piešinius užpildyti ornamentais, spalvomis, juose dažnai įterpiami rašybos elementai (įvairūs paaiškinimai, skaičiai, atskiros raidės, užsienio kalbų žodžiai). Sergantieji šizofrenija dėl savo mąstymo ypatumų dažnai piešiniuose vaizduoja simbolius, tačiau simboliai nėra įprasti, visiems suprantami, dažnai juos paaiškinti gali tik pats autorius. Pacientams būdingas komiškumo ir groteskiškumo pomėgis, figūros jų piešiniuose būna disproporciškos (nenormalios galūnės, per maža galva, per didelis liemuo, gali būti daug galvų, krūtų, galūnių), dažnai vaizduojamos atskiros kūno dalys, išdarkyti veidai, šlykščios grimasos. Žmonės arba jų kūno dalys kombinuojamos su negyvais objektais (akmenys turi akis, augalai - ausis, įvairūs daiktai - žmonių veidus), mėgiamos sekso ir sadistiškos scenos. Tos pačios temos, detalės piešiniuose dažnai kartojasi. Pabrėžiama, kad sergantieji šizofrenija paprastai mėgsta piešti portretus, tačiau savo praktikoje susidūriau su daug tokių pacientų, kurie visai nepiešdavo žmonių. Vienas pacientas labai mėgsta piešti troleibusus, traukinius, lėktuvus. Jis dažnai važiuoja į oro uostą pasižiūrėti naujausių užsienio šalių lėktuvų, kuriuos vėliau tiksliai pavaizduoja savo piešiniuose. Įdomu, kad panašų piešinį su lėktuvais man teko matyti vienoje pacientų parodoje Vokietijoje.
       Įvairius paminėtus elementus savo kūriniuose vaizduoja ir šiuolaikinio meno atstovai. Tad kuo skiriasi psichikos ligonių ir sveikųjų menas? Svarbiausia ypatybė būtų ta, kad menininkas valdo savo kūrybą, talentą, gali rinktis įvairias išraiškos priemones, o ligonį valdo keisti išgyvenimai, kurie sąlygoja individualius, tik jam suprantamus ir archetipiškus simbolius. Menininkas taip kuria todėl, kad taip nori, o psichikos ligonis - todėl, kad kitaip negali.
Manau, kad žmogaus kūrinys yra arba meniškas, arba ne. Pagrindinis skiriamasis bruožas - vieta ir sąlygos, kuriomis šis menas buvo sukurtas. Bendra kai kuriems tyrėjams tai, kad jie tam tikrą laiką praleido psichiatrijos ligoninėje. Taigi gali būti tiek Vilniaus psichiatrijos ligoninės pacientų darbai, tiek Vilniaus dailininkų darbai.

       Ar reikalinga psichikos ligonių meno galerija?

       Ilgametė psichiatrės patirtis bei domėjimasis menu ir paskatino 1993 m. įkurti pirmąją Lietuvoje meno studiją psichiatrijos įstaigoje. Nuo tada Lietuvoje imta plačiau propaguoti psichikos ligonių meną. Sukaupta didelė pacientų darbų kolekcija. 1995 m. teko surengti ir pirmąją Lietuvoje psichikos ligonių dailės parodą Lietuvos technikos bibliotekoje. Vėliau buvo daug tokių parodų. Išleisti kalendoriai "Vizijos" (1998), "Atspindžiai" (2002) su psichikos ligonių piešiniais. Seniau galvojau ir apie atskirą psichikos ligonių meno galerijos įsteigimą. Šiuolaikinis požiūris į psichikos ligonius privertė atsisakyti šios idėjos. Tokios atskiros galerijos steigimas būtų dar viena prielaida stigmatizuoti (gr. stigma "ženklas, žymė"; turimas omenyje ligonių atskyrimas, paženklinimas diagnoze) ligonius, žingsnis atgal. Šiais laikai tai skamba panašiai, kaip aklųjų choras. Psichikos ligonių kūryba turi būti eksponuojama kartu su profesionalų menu.

       Sveikiesiems - menas, sergantiesiems - terapija?

       Terminą "meno terapija" pirmą kartą pavartojo Adrianas Hillas 1938 m., aprašydamas savo darbą su sergančiaisiais tuberkulioze. Šiuo metu meno terapijai priskiriami visi su menu susiję užsiėmimai, kurie vykstantys ligoninėse ir psichikos sveikatos centruose, nors daugelis specialistų tokį apibūdinimą laiko per plačiu ir netiksliu. Klausimas, ar meno terapija (arba gydymas menu) gali būti laikomas psichoterapijos ar psichosocialinės reabilitacijos rūšimi, kelia daug ginčų tarp psichiatrų ir psichoanalitikų. S. Freudo pasekėjai kiekvieną užsiėmimą menu laiko terapija. Jie remiasi S. Freudo idėja, kad pirminės mintys ir išgyvenimai, kylantys pasąmonėje, dažniausiai išreiškiami simboliais ir vaizdiniais, o ne žodžiu.
       Yra ir priešingų nuomonių. Kūrybinis aktas - tai saviraiškos, egzistavimo pasaulyje būdas. Kūrybinis aktyvumas menininkui nėra gydymas. Kūrybinė saviraiška būdinga tiek sveikiems, tiek ligoniams. Lenkų psichiatrė Naomi Madejska knygoje "Tapyba ir šizofrenija" (1975) teigia: "Siekimas sukurti psichikos ligoniams pakenčiamas egzistencijos sąlygas, prievarta ir ilgam laikui paguldžius į ligoninę, turi būti motyvuojama ne tiek būtinybe gydyti, kiek paprasčiausiu žmogišku požiūriu. Kodėl pramoga sveikiems asmenims gali būti paprasčiausias malonumas, o ligoniams turi būti terapija? Gal taip mėginama pasiteisinti, kad netaikomos tinkamos gydymo formos? Jokia naujiena tai, kad pramogų, darbo ir galimybių kurti užtikrinimas akivaizdžiai pagerina ligonių savijautą, lygiai taip pat tikėtina, kad sveikųjų žmonių savijauta turėtų pablogėti, jei iš jų tas galimybes atimsime". Panašiai pasisako ir patys pacientai. JAV NARPA (National Association for Rights Protection and Advocacy) organizacijos narė Rae Unzicker, 1984 m. sarkastiškame rašinyje apie tai, ką reiškia būti psichikos ligoniu, tarp kitų teiginių pateikia ir tokį: "Būti psichikos ligoniu - vadinasi, dalyvauti kvailose grupėse, kurios vadinamos terapija. Muzika - ne muzika, tai - terapija; tinklinis - ne sportas, tai - terapija; siuvimas - terapija; indų plovimas - terapija. Net oras, kuriuo tu kvėpuoji, yra terapija ir tai vadinama milieu (pranc. milieu - terpė, aplinkos terapija)".
       Meno terapija psichikos sutrikimams gydyti gali būti naudinga, nes:

       1. Suteikia galimybę išreikšti agresyvius jausmus socialiai priimtina forma. Piešimas, tapyba ar lipdymas - nepavojingi agresijos išraiškos būdai. (Užsienyje meno terapija plačiai taikoma priverstinai gydomiems nusikaltimų padariusiems psichikos ligoniams).
       2. Pagreitina terapijos procesą. Pasąmoniniai konfliktai ir vidiniai išgyvenimai lengviau išreiškiami per regimuosius vaizdinius negu pokalbio metu. Leidžia pagerinti grupės tarpusavio santykius.
       3. Kūrybinė produkcija gali būti panaudojama diagnostikai ir interpretacijai.
       4. Skatina atsirasti vidinės kontrolės ir tvarkos jausmus, geriau suvokti formas ir spalvas.
       5. Stiprina savo vertės pajautimą, meninę kompetenciją.

       Lietuvoje iki šiol nėra meno terapeutų specialybės, niekas jų neruošia. Kai kuriose įstaigose tą darbą atlieka savamoksliai pedagogai, kitur - socialiniai darbuotojai. Visa tai, kas susiję su menu ir vyksta psichiatrijos įstaigose, teisingiau būtų vadinti užimtumo terapija. Daugiausiai nuveikta dirbant su protiškai atsilikusiais vaikais. Tačiau ir dirbdama su suaugusiais psichikos ligoniais, regiu akivaizdžią meno terapijos naudą. Kartais piešiniuose pacientai atskleidžia keistus ir paslaptingus savo dvasinius išgyvenimus, apie kuriuos nenori pasakoti. Jie tampa nuoširdesni, geriau bendrauja tarpusavyje. Kartais jiems nuraminti net užtenka mažesnių vaistų dozių. Tačiau svarbiausia yra tai, kad kūryba pagerina psichikos ligonių savivertę, o kartu ir psichikos ligonio įvaizdį visuomenėje. Kūryba dažnai būna atsvara psichikos ligai, kuriai, deja, visuomenė dar nėra pakanti. Kaip sako pacientas S.: "Seniau turėjau net penkias specialybes ir buvau niekam nežinomas, o kai susirgau psichikos liga ir pradėjau piešti, mano paveikslai eksponuojami parodose Lietuvoje ir užsienyje, iš manęs žurnalistai ima interviu". Ir tada daug kas jam nuoširdžiai pavydi…

D. Survilaitė