Kaip mes mokėmės ieškoti finansų

Visai netikėtai teko laimė man, kaip neformaliai Klubo narei ir kartais padedančiai Klubui rengti projektus finansavimui, gegužės 26-28 d. sudalyvauti seminare Slovakijoje. Tai buvo trečias iš keturių tarptautinės organizacijos Civil Society Development Foundation nario CSDF Hungary organizuotų seminarų ciklo, skirto Rytų Europos pacientų grupėms, ir vadinosi: “Fundraising and Financial Sustainability”. Taigi kartu su Monika išvykome į Bratislavą laimės ieškoti. Tiksliau, pinigų, nes fundraising anglų kalba reiškia „lėšų paieška“.
Kelionių agentūra pasufleravo protingą ir nebrangų keliavimo būdą – iki Vienos (Austrija) lėktuvu, o iš ten – autobusu. Tokiu būdu ir rėmėjų lėšų pataupėm, ir Vieną pamatėm. Liežuvis neapsiverčia pasakyti „apžiūrėjom“, bet Austrijos žemėj pastovėjom, didingąjį Vienos senamiestį aplankėm, prie žymiosios Vienos operos pastovėjom, akį į muziejų ir rūmų pastatus užmetėm, po parkus pasižvalgėm ir netgi arkliui (vienam iš tų, kurie ten karietas traukia ir po senamiestį turistus su fotoaparatais vežioja) paausį pakasėm. Įspūdžių begalės, o įsėdus į autobusą, vežusį Slovakijos link, vienintelė mane apėmusi mintis buvo, kad aš dar čia būtinai turiu sugrįžti. Nežinau, ar ir Monika tą patį galvojo, nes buvom pavargusios ir mažai šnekėjomės.
Bratislava mus pasitiko vėlyvą vakarą po „naujuoju tiltu“ – Novy Most. Taip vadinosi miesto centre esanti autobusų stotelė. Ta vieta tikrai buvo po tiltu – pakankamai įspūdinga pradėti savo pažintį su miestu. Bet greitai atsidūrėme labai mielos organizatorės vengrės Eszter automobilyje, kuris mus pristatė į viešbutį ir patiltė greitai išgaravo iš mūsų įspūdžių užrašinės galvoje.
Rytas prasidėjo nuo pusryčių ir šiokios tokios pažinties su naujais mokymosi kolegomis. Dalį jų Monika jau pažinojo ir pristatė man, kitus pristatė organizatoriai ir mokymų vadovai. Naujokų buvo apie pusė, todėl prisistatymo procesas buvo pratęstas ir mokymosi vietoje. Gelu ir Michaela atvyko iš Rumunijos Epilepsijos asociacijos, Katarina ir Marcela – Slovakijos psichikos pacientus vienijančios organizacijos atstovės, Corina ir Marius – irgi rumunai, atstovavo ARIAS (didžiulę organizaciją, ginančią sergančiųjų AIDS teises), Alojz su žmona Spelca – slovėnai, jis – Diabeto federacijos vicepirmininkas, ji – sekretorė, Lyga – latvė, neseniai persirgusi krūties vėžiu ir perėmusi Latvijos krūties vėžio asociacijos reikalus, Macej ir Mirka – čekai, vienas – vyriausiasis finansininkas, kita – širdies ir kraujagyslių asociacijos atsakingoji sekretorė. Na ir lietuvis Saulius – glaukomos asociacijos steigėjas ir pirmininkas. Keletas motyvuojančių žaidimų (vienas iš jų – be žodžių susirikiuoti į eilę pagal gimimo datą, pabandykite), ir ėmėmės darbo. Seminaras vyko gana intensyviai dvi su puse dienos, su nedidelėmis pertraukomis. Nuolat buvo tikrinamos dalyvių žinios, supratimas apie dėstomą dalyką, stengtasi ieškoti sąsajų su kiekvienos organizacijos praktine veikla.

Fundraising, arba lėšų paieška, labai svarbi nevyriausybinės organizacijos veiklos dalis. Daugelis organizacijų turi specialiai tam apmokytus samdomus darbuotojus (Lietuvoje, tiesa, tokių organizacijų vos viena kita). Paprastai lėšos gaunamos iš tokių šaltinių:
• valstybė (t.y. nacionaliniai fondai, valstybės subsidijos, vietinių savivaldos organų parama);
• privatūs rėmėjai (asmenys, verslo sektorius, nepelno organizacijos);
• nuosavos pajamos (nario mokestis, pajamos iš paslaugų, palūkanos, ir pan.).
Su kiekviena rėmėjų grupe reikia dirbti individuliai, nustatyti juos motyvuojančius faktorius, rasti, ką pasiūlyti už gaunamas iš jų lėšas, turėti ir pastoviai naujinti rėmėjų duomenų bazes ir nuolat su jais komunikuoti. Labai nesiplėsiu, dėstydama seminaro turinį, tačiau keletą, mano požiūriu, įspūdingų faktų ir pavyzdžių pateiksiu.
• Paramai skiriama pajamų mokesčio dalis nėra taikoma visose valstybėse, be mūsų, iš rytų Europos šalių šis įstatymas dar galioja Slovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Lenkijoje (tiesa, kai kuriose jų – tam skiriama 1 proc. pajamų mokesčio, pas mus, Lietuvoje – 2 proc.). Latvijoje, Čekijoje to dar nėra, ir nevyriausybinių organizacijų atstovai kovoja, kad toks įstatymas įsigaliotų ir pas juos. Slovakijoje, beje, galioja panašus mokestis ir nuo organizacijų pelno mokesčio. Kaip bebūtų keista, jau ne pirmus metus šį įstatymą turinčiose šalyse iškilo savanoriško rėmimo problema – tokių rėmimų mažėja proporcingai didėjant pajamoms iš „2 procentų“. 2003 m. Lietuvos gyventojai tokiu būdu paramai skyrė 20 mln. litų.
• Skaičiai: Vengrijoje kasmet surenkama apie 700 milijardų forintų (350 mln JAV dolerių) paramos lėšų, JAV šis skaičius siekia 220 mlrd. dolerių. Lietuvoje 2001 metais paramai buvo skirta apie 200 mln litų, vėlesnių metų duomenys nėra skelbiami.
• Pasaulyje yra tendencija, kad per kitus 25 metus parama išaugs 200 %. Tokios paramos galimi šaltiniai – didėjanti korporacijų socialinė atsakomybė, diasporos (užsienyje įsikūrusios tautinės bendrijos) vis labiau linkę remti nevyriausybines organizacijas tėvynėje, paveldėjimas. Pastarasis šaltinis, kai neturintys palikuonių organizacijos nariai ar jos veiklai pritariantys asmenys palieka savo turtą organizacijai, Lietuvoje dar nėra įprastas.
• CSDF – organizacija, surengusi šį seminarų ciklą, pasidalino savo biudžeto skaičiais: 1994 m., tik įkūrus organizaciją, jos biudžetas buvo apie apie 40 tūkst. JAV dolerių, 1995 m. – jau 60 tūkst., 1996 m., gavus pasiūlymą iš tarptautinės organizacijos per 3 metus įsisavinti 4 mln. JAV dolerių, CSDF ištiko krizė – teko persvarstyti savo veiklos strategiją ir pasirinkti tolimesnį kelią: ar tapti tos organizacijos nurodymų vykdytoja, ar ir toliau atstovauti savo tikslus ir vykdyti savo misiją. CSDF pasiūlytų pinigų atsisakė ir kryptingai siekė savo tikslo. 2001 m. po truputį pereita prie labiau patikimo finansavimo – pajamų iš pačios organizacijos teikiamų paslaugų (mokymų, konsultavimo, pan.) – ir pasiekta, kad jos sudarytų 30 proc. visų pajamų, 2002 m. tokios pajamos sudarė 35 %, šiuo metu pasiektas įstatymo leidžiamas maksimumas – 50 %.
• Individualūs rėmėjai skirstomi į potencialius, patyrusius ir pasišventusius. Pastarųjų organizacija gali turėti vos keletą, tuo tarpu potencialių – ir kelis šimtus. Labai svarbu duomenis apie kiekvieną jų turėti duomenų bazėje ir stengtis, kad iš potencialaus taptų patyręs, iš patyrusio – pasišventęs. Teisingai su jais komunikuojant potencialų rėmėją paversti pasišventusiu užtrunka apie dvejus metus. Duomenų bazėje turi būti nurodyta ne tik rėmėjo vardas, adresas ir suma pinigų, kurią jis paaukojo, bet ir tokie, iš pirmo žvilgsnio nesvarbūs faktai, kaip jo gimimo data, šeimos sudėtis, pomėgiai, charakterio savybės ar išsilavinimas. Pastaroji informacija labai praverčia siekiant palenkti rėmėją derybose „akis į akį“.
• Motyvacija, skatinanti žmones ir verslo įmones aukoti, gali būti labai įvairi: vieni net nesusimąsto duodami (ad-hoc aukojimas), kiti – atstovauja pragmatinius savo interesus (gerina įvaizdį, kuria savo reputaciją visuomenėje), treti – įgyvendina savo socialinės atsakomybės ar personalo motyvavimo politiką. Prieš kreipiantis į rėmėjus, būtina įvertinti, kas verčia juos aukoti – tik tokiu būdu galima pasiekti teigiamą rezultatą.

Ekskursinė-kultūrinė-pažintinė programa nebuvo itin turtinga – kartą nuvykome į Devino pilį, bet ji buvo uždaryta. Pavaikščiojome aplink, pasidairėme po apylinkes, ir atgal. Buvo dar visuotinis naktinis kopimas į Bratislavos miesto pilies kalną ir pora vakarų senamiestyje. Tiesa, buvo ir viena bendra vakarienė restorane. Ir viskas. Pasigedome „tarpkultūrinio bendravimo“ vakarėlių, kuriuose įprasta pasidalinti savo šalių papročiais, padainuojamos tautinės dainos, ir neverta slėpti, paragauti alkoholinių gėrimų. Užtat savo vakarėlius turėjome su čekais, slovėnais ir dar keletu kitų seminaro dalyvių.
Bratislava – labai gražus miestas, senamiestis – nedidelis, labai jaukus ir šiltas. Su daugybe Rytų Europos šalių turistų, daugiausia – iš slaviškų kraštų. Su juokingomis skulptūromis, kurios painiojosi po kojomis (tikra to žodžio prasme), slėpėsi už kiekvieno kampo (irgi), sėdėjo ant suoliukų ir visaip kitaip šaipėsi iš tų pačių turistų. Apie Bratislavą plačiau aprašyta “KŽ”, 2002, Nr.2/16 žurnalo numeryje.
Seminaro organizavimas buvo idealus. Viskas buvo suorganizuota “minutė į minutę”, viskuo pasirūpinta, visos problemos išspręstos iš anksto, o visiems nesusipratimams užbėgta už akių. Belieka tik pareikšti padėką ir pagarbą jo organizatoriams ir rėmėjams (dalyvavimą parėmė Pfizer kompanija). Ir atsivertus užrašus kartas nuo karto prisiminti, kas buvo išmokta, bei pritaikyti tai realioje Klubo veikloje.

Aušra Mikulskienė
Ryšių su visuomene ir lėšų paieškos konsultantė