Pavasaris Budapešte – mokytis ir dar kartą mokytis!

Ankstyvą pavasarį farmacijos kompanijos Pfizer atstovas mums pranešė, kad mūsų Klubas atrinktas dalyvauti keturiuose seminaruose, kurių tema: “Sveikatos vartotojų grupių stiprinimas ir pacientų teisių gynimo plėtra Centrinėje ir Rytų Europoje”. Vėliau šių kursų organizatoriai iš Vengrijos CSDF – Civil Society Development Foundation (Pilietinės visuomenės vystymosi fondas) mums atsiuntė kiekvieno seminaro temas bei potemes ir nurodė, kur jie vyks. Pirmasis seminaras buvo skirtas NVO vadybos pagrindams, o antrasis, kaip pirmojo tęsinys, akcentavo organizacijos stiprinimo galimybes. Abu kartus, balandžio 13-15 ir gegužės 6-8 dienomis, vykome į Budapeštą.

Kelionės išlaidas įsipareigojo apmokėti farmacijos kompanijos Pfizer atstovybė Lietuvoje, o Budapešto NVO kiekvienam dalyviui atiduodavo 250$. Tai sudarė maždaug pusę bilieto kainos. Į pirmąjį seminarą pavyko “įsiprašyti” dviem – man ir Edmundui. Deja, nors ir buvo galimybė dalyvauti antrajame seminare, Edmundas ja nepasinaudojo.

Centrinė Pfizer būstinė JAV, Niujorke. Pfizer žinoma kaip didžiausia pasaulyje vaistų gamintoja, jos produktai platinami daugiau nei 150-yje šalių. Ji sukūrė vaistų nuo epilepsijos, Alzheimerio ligos, artrito, psichikos sutrikimų, onkologinių ir daugybės kitų ligų. Iš žinomiausių vaistų pakanka paminėti Zoloft, Xanax, Norvasc, Viagra ir t.t. Paskaitose dalyvavo Pfizer atstovė iš Turkijos Ozlen Yalcinkaya, kuri penkerius metus dirba pacientų teisių gynėja. Pfizer turi savo pacientų teisių gynimo atstovus visoje Europoje, nežinome, ar toks yra Lietuvoje.

Pirmajame, balandžio 13-15 d. seminare, iš viso buvo 17 dalyvių: keturi iš Lietuvos, keturi iš Rumunijos, du iš Slovėnijos, du iš Bulgarijos, vienas iš Latvijos, vienas iš Slovakijos, vienas iš Čekijos ir vienas iš Rusijos bei minėtoji dalyvė iš Turkijos. Iš Lietuvos dalyvavo jaunos rezidentės akių gydytojos, atstovaujančios Glaukomos asociaciją: Aistė Damijonaitytė ir Laura Arbatauskytė (buvo viename seminare) bei gydytoja Danutė Povilėnaitė iš Artrito asociacijos. Tarp atvykusiųjų pamačiau pažįstamą veidą – Marcelą Barovą iš Slovakijos sostinės Bratislavos. Išsiaiškinome, kad kartu dalyvavome WNUSP ir ENUSP konferencijoje Danijoje. Jos organizacija bendradarbiauja su profesionalais, tad ir jai kai kurie tų organizacijų konferencijoje padaryti pareiškimai atrodė šokiruojantys ir nepriimtini. Marcela dirba puse etato skėtinėje organizacijoje “Atviri protai – atviros širdys”. Išsikalbėjome… Ji pasipasakojo, kad buvo gydytoja epidemiologė, tačiau susirgo klinikine depresija, vėliau gavo invalidumą ir dėl stigmos nebegrįžo į darbą. Dvejus metus ji dirba su pacientais ir jų giminėmis.
Susibičiuliavau su savo bendravarde Monika Dan iš Rumunijos, kartu vykdėme užduotį apie rinkodarą. Ji dirba su sergančiaisiais ŽIV bei AIDS. Monika pažįsta dabartinę GAMIAN-Europe prezidentę Raluca Nica, nes su ja vykdė bendrą projektą, skirtą gatvėje gyvenantiems žmonėms. Edmundas, kaip gerai kalbantis latviškai, “mezgė draugystę” su gydytoja Lyga iš Latvijos. Ji persirgo krūties vėžiu ir visai neseniai pradėjo vadovauti Latvijos savanorių moterų bendrijai “Vita”. Lyga stebino trykštančiu optimizmu, o ką tik po chemoterapijos ataugę plaukai tik dar jaunatviškiau puošė jos besišypsantį veidą. Grįžusi namo, bežiūrėdama sveikatos laidą išgirdau, kad krūties vėžiu Lietuvoje serga 1 iš 10 moterų.

Būtina pasakyti, kad į šiuos seminarus buvo pakviesti dalyviai, atstovaujantys įvairioms ligoms (diabetas, vėžys, glaukoma, širdies ir kraujagyslių ligos, artritas), be keleto pacientų, atvyko gydytojų, psichologų, finansininkų, vadybininkų, viešųjų ryšių specialistų.

Mus mokė du dėstytojai-asistentai: Noemi ir Mike. Noemi prisistatė turinti pedagoginį išsilavinimą, dirbusi darželyje su kurčiaisiais vaikais. Ji gimė Rumunijoje, vengrų šeimoje. Mike atvyko iš Kanados, Vengrijoje gyvena jau kelerius metus ir dirba projektų koordinatoriumi CSDF.

Dėstytojai mus mokė to, kuo nuolatos užsiima Klubo pirmininkė – vadovauti organizacijai, sėkmingai administruoti ir planuoti jos veiklą, rūpintis jos įvaizdžiu, prestižu, viešaisiais ryšiais, darbuotojais, savanoriais, eiliniais nariais, jų skatinimu bei motyvavimu ir t.t. Organizatoriai šiais kursais siekė supažindinti su svarbiausiomis NVO sąvokomis, vadybos struktūra ir visomis veiklos sritimis, stiprino planavimo ir komunikacinius įgūdžius, tobulino gebėjimus analizuoti aplinkos veiksnius bei įgyvendinti programas ir projektus, remiantis pačių išvystytomis strategijomis.

Įvertindama seminarą, pasakiau, kad jame buvo visapusiškai išdėstyta NVO veiklos struktūra ir iki smulkmenų aptarti visi jos elementai.

Dvi dienas iš eilės dirbome nuo 9 iki 18 val., su pietų ir dviem kavos pertraukomis, trečiąją, paskutiniąją dieną – iki 15 val. Toks modelis išliko ir antrajame seminare. Seminaras buvo interaktyvus (tarpt. – sąveika, dialogas) – tai reiškia, kad tuoj pat po trumpos teorinės dalies, turėdavome vykdyti įvairias užduotis, piešti plakatus ir kuo aktyviau bei kūrybingiau parodyti, ką supratome.

Sutarėme dėl taisyklių, kurių turėsime visuotinai laikytis: punktualumas, savanoriškumas (laisva valia galima atsisakyti dalyvauti užduotyje), pagarba, diskretiškumas ir gera nuotaika.

Pažintis su dalyviais prasidėjo interviu, kai reikėjo išsiaiškinti šalia sėdinčio kolegos profesinę ir laisvalaikio veiklą, asmeninio gyvenimo ir ateities planus. Be to, reikėjo surasti tris bendrumus. Pavyzdžiui, su čeke ir širdies ligų atstove Mirka (Miroslava) mus jungė pomėgis skaityti knygas, savanoriško darbo patirtis ir gyvenimas sostinėje, nors abi kilusios iš provincijos.

Vengrijoje yra 45 000 registruotų NVO, iš jų aktyviai dirbančių – 20 000. Budapešto savivaldybė buvo atidavusi 4 aukštų pastatą nevyriausybinėms organizacijoms, tačiau pastatas liko tuščias. Pasidomėjau apie Lietuvos NVO internete. Jų įregistruota per 5500.

Pilietinėje visuomenėje labai svarbu III sektoriaus vystymas – nevyriausybinės organizacijos. (I-asis sektorius – valstybė, o II-asis – verslas). Valstybės žinios paviršutiniškos, ji nepasirūpina visomis tikslinėmis grupėmis. NVO kelia visuomenės sąmoningumą, teikia paslaugas pigiau nei valstybė, daro įtaką įstatymų priėmimui ir geriau žino, kokie jos tikslinės grupės poreikiai. NVO nepakanka valstybinių lėšų, tad jai reikia rūpintis “donorais” (rėmėjais) iš verslo sektoriaus. Iškyla etikos klausimai. Iš ko priimti paramą? Jei kovojate su rūkymu, ar priimsite tabako pramonės lėšas? Buvo paminėtas 1% įstatymas, kuris pas mus atitinka 2%. Šiandien NVO iššūkiai – tai tikslų aiškinimas, kova su nepasitikėjimu ir negatyviomis nuostatomis, kadangi nepakankamai informuoti žmonės reaguoja priešiškai.

Kiekviena NVO gali pasirinkti kokios nors šalies modelį arba juos derinti. Mes turėjome pasvarstyti, kokie modeliai labiausiai tinka mūsų šaliai ir organizacijai. Kokią strategiją perimti – rizikingą ar švelnesnę, laipsniškesnę?

Anglosaksų modelis remiasi institucijomis, nepriklausoma ideologija, turi 300 metų įdirbį. Kontinentinis modelis (Vokietija, Prancūzija, Olandija): stiprios NVO, kur 80% lėšų sudaro valstybės parama. Skandinavai patyrę ginti pacientų teises ir pasižymi itin dideliu aktyvumu. Viduržemio jūros (Ispanija, Italija, Graikija) modeliui priklauso ir Vengrija. Čia NVO nepriklausomos ir mažai institucijų.

Mokytojai nupiešė NVO valdymo ratą. Jo šerdis – pagrindinė organizacijos veikla, pvz., trys projektai. O aplink išsidėstė šeši veiklos barai: administracija, projektų rašymas, finansai, rinkodara, viešieji ryšiai ir žmogiškieji ištekliai.

Visas šešias sritis gaubia strategijos, be kurios neįmanoma pasiekti tikslų, ir organizacinės kultūros puslankiai.

Organizacinę kultūrą sudaro trys lygiai: regimasis, tarpinis ir pasąmoninis.

Pirmasis lygis krenta į akis bet kam, kas ateina ar kreipiasi į organizaciją. Pvz.: ateini į kokią įstaigą ir matai, kuo darbuotojai užsiima, kokie jų santykiai, darbo klimatas, kokie plakatai iškabinti ant sienų, ar organizacija turi savo ženklą, ką žmonės kalba tarpusavyje, kaip apsirengę, kokį žargoną vartoja, kaip juokauja ir t.t. Taip pat šį lygį reprezentuoja organizacijos pranešimai raštu ir žodžiu, jos leidiniai ir publikacijos.

Tarpinis lygis išsiveržia į paviršių tik tam tikromis aplinkybėmis. Tai moraliniai principai, organizacijos praeitis, jos idėjinės ir praktinės nuostatos (Pvz. Mes tikri profesionalai; Turime nuolatos mokytis; Tai, ką darome, mums labai svarbu).

Pasąmonės lygis – tai žmonių vertybės, principai ir lūkesčiai. Tai psichologiniai, asmeniškesni ir ne tokie apčiuopiami dalykai, tačiau kiekvienos atskiros asmenybės elgsena jau atskleidžia, ar organizacija labiau uždara, ar atvira, biurokratiška, o gal pasikliaujanti savo, kaip iniciatorės, pozicijomis.

Daugiausiai apie organizaciją sprendžiama iš jos kultūros. Tad kiekvienas turėtume pagalvoti, kaip savo organizaciją pristatyti naujam darbuotojui, potencialiam jos nariui arba klientui, pageidaujančiam paslaugos.

Mums buvo pasiūlyta sukurti savos organizacijos diagramą. Su Edmundu ją pavaizdavome ne tiek grafiškai ar meniškai, kaip kiti, o griežtai matematiškai. Savo veiklos barus išreiškėme procentais. Latvės Lygos rato idėja buvo įdomi tuo, kad ji paliko tuščią skiltį, kurios dėka tobulėtų ir išteklius semtų kitos veiklos sritys. Dalyvė iš Bratislavos susiėmė už galvos, staiga suvokus, kad ji viena priversta viską atlikti pati. Kai tekdavo atlikti komandines užduotis, mes su Edmundu jautėmės labiau pasirengę dėl to, kad turėjome vaizdinės medžiagos: sausą teoriją paįvairindavome savo leidiniais, žurnalais, plakatais, o kiti jų neatsivežė.

Organizatoriai sakė: jei silpna administracijos dalis, neišvengsi chaoso dokumentuose. Tai itin akivaizdu mūsų Klube. Kartais reikalingas dokumentas, o jis pas pirmininkę, kuri užimta savo tiesioginiu darbu. Straipsnių rašymui ypač prireikia interneto, o dėl jo tenka lėkti į biblioteką arba kavinę, dažnai “streikuoja” arba dėl senumo “nesusikalba” personaliniai kompiuteriai. Klubo pirmininkė aukoja savo namų erdvę dokumentų šūsnims, o asmenines lėšas – susirašinėjimui. Taigi nėra centro, kur būtų galima bet kada užsukti ir būtų sukaupta visa su Klubu susijusi informacija. Taip kartais atliekamas dvigubas darbas. Būtų lengviau, jei raštinės darbus atliktų samdoma administratorė, o Klubo pirmininkė galėtų veikti tai, ką geriausiai sugeba: nubrėžti veiklos gaires, generuoti idėjas, duoti kūrybinį impulsą, konsultuoti kaip vadybininkė arba gydytoja.

Rumunai pasigyrė turintys didelę administraciją, tačiau jų Epilepsijos asociacija nepriima paramos iš valstybės, tačiau renka nario mokestį. Kai paklausiau, kuo jiems neįtiko valstybė, jie atsakė, kad ji apskritai nelinkusi padėti ir skirti lėšų.

Seminaro vadovai kylančia kreive pavaizdavo septynias organizacijos gyvavimo ciklo stadijas: svajonių, gimimo, brendimo, augimo, vystymosi, stabilumo ir stiprėjimo.

Kiekviename etape iškyla tam tikri pavojai – turbulencijos (nors tas žodis nelietuviškas, man jis patinka). Jie būdingi kiekvienai stadijai. Pasirodo, organizaciją išvesti iš pusiausvyros, “sukrėsti” gali ne tik naujas narys ar lyderis, prie kurių reikia laiko prisitaikyti, tarpasmeniniai konfliktai, kai organizaciją palieka kai kurie asmenys, bet ir didelė pinigų suma. Galite tapti miegančia organizacija, jei tik užsiregistruojate ir nieko neveikiate. Organizacijai augant galimas sąstingio pavojus – kai ji nepajėgi būti dinamiška, keisti kiekybės į kokybę. O priešpaskutinė stadija gali išugdyti aristokratiją, žvelgiančią į kitus iš aukšto, manančią, kad jie geriausi ir jau pasiekę viską, ką užsibrėžė. Edmundas paklausė, ar pasiekusi viršūnę, organizacija miršta. Jam buvo atsakyta, kad ji gyvuoja toliau, tampa vis profesionalesne. Tą įrodo ir 300 metų britų, kurie ėjo šiuo keliu, patirtis.

Antrojo seminaro metu mums buvo išdalinti organizacijų veiklos aprašymai, turėjome nuspręsti, kokį etapą pasiekė jos, o kokį mes. Turiu pastebėti, kad visi apie save galvojo geriau ir pažymėjo aukštesnę poziciją. Jei pretenduojate būti “Vystymosi”, o ne “Augimo” etape, atėję auditoriai pageidaus susipažinti su jūsų strateginiu planu bent jau keleriems metams į priekį. Aš komentavau, kad mūsų Klubas savo strategiją išdėsto projektuose ir savo leidiniuose, tačiau to nepakanka, reikia atskiro dokumento.

Daug laiko skyrėme strategijos planavimui. Tai procesas, kuriuo organizacija numato savo ateitį ir siekia savo vizijos. Taigi reikia apibrėžti, ką organizacija ketina daryti ir kaip. Planuojant reikia apsvarstyti strateginius prioritetus: misiją, tikslus, viziją, tikslinę grupę, kuriai teiksime paslaugas, vaidmenį bendruomenėje, veiksmus, kokias siūlysime paslaugas, projektus bei produktus ir kokių reikės išteklių (žmonių, pinigų, ekspertų, ryšių, priemonių ir t.t.). Sėkmingas strateginis planavimas padeda “sukurti ateitį”, jis turi atspindėti visus organizacijos lygius ir individualių narių nuomonę. Planavimas neįmanomas be iš pažiūros sudėtingos sistemos, sutelpančios į keturias angliškas raides SWOT – vidinės (stiprybės, silpnybės) ir išorinės (galimybės, grėsmės) aplinkos analizė. Vidus: kiekybiniai (konkretūs) ir kokybiniai (abstraktūs) ištekliai. Išorė: makro (socialinis, politinis, ekonominis turinys) ir mikro (bendradarbiavimas, konkurencija, suinteresuoti asmenys) analizė.

Taip pat svarbu savo elgesiu, pranešimais, publikacijomis ir dokumentais perduoti aplinkiniams pagrindines organizacijos vertybes. Pagrindinis projektų tikslas – artėti prie susikurtos visuomenės vizijos. Kai per daug idealistiški planai susiduria su negailestinga tikrove, organizacijos nariai gali nuleisti rankas. Tačiau puiku, jei pasiekiama nors 59% užsibrėžto tikslo: vadinasi, darbuotojai dirba gerai ir teikia būtiniausias paslaugas.

Savo perkaitusias galvas gaivinome kūryba. Mike pasiūlė nupiešti visuomenės viziją. Buvo uždraustos verbalinės išraiškos priemonės: kalbėti tarpusavyje ir rašyti žodžius. Kelios grupės piešė, o vėliau apibūdino savo piešinius. Edmundo narve uždarytas ir vaistais pumpuojamas žmogus nereikalavo komentarų, o aš piešiau taikos simbolį. Antrajame susitikime viena iš įdomesnių užduočių buvo reklaminio plakato kūrimas, kuriuo reikėjo kviesti į talką savanorius. Dar prisimenu debatus, kai rinkomės poziciją Už ar Prieš. Buvo įdomu ginti savo nuomonę ir kalbėti argumentuotai. Štai klausimai, dėl kurių diskutavome: Ar mes turime padėti visiems, kas į mus kreipiasi? Ar būtent mes geriausiai žinome, kokias paslaugas teikti? Ar mums neužtenka lėšų dėl to, kad per mažai konkursų ir galimybių finansavimui gauti? Ar viskas, ką norime daryti, yra vienodai svarbu?

Mane sudomino patarimai, kaip motyvuoti savanorius. Už atliktus darbus jiems suteikiama galimybė dalyvauti įvairiose konferencijose ir mokytis. Taip pat savanoriai pirmieji siunčiami pokalbiams su darbdaviu, kai tik atsiranda tokia galimybė. Be materialaus (pinigai, maistas), egzistuoja ir kitoks atlygis: emocinis (draugystė, priklausymas grupei, žmogiškas elgesys, savigarba, pasitenkinimo jausmas), intelektinis (proto lavinimas, jo potencialo naudojimas, iššūkis) ir dvasinis (įsipareigojimas, prasmė to, ką darau). JAV savanoriško darbo patirtis vertinama taip, kaip pas mus antroji užsienio kalba.

Gyvenome patogioje vietoje, trijų žvaigždučių viešbutyje CEU (Centrinės Europos Universiteto) konferencijų centre. Fotografavomės prie šalia esančio paminklo netolerantiškos visuomenės išpuoliui paminėti – 400 metai, kai gyvas ant laužo, inkvizicinio teismo nutarimu, Romoje buvo sudegintas filosofas Džordanas Bruno (1548-1600). Jis tapo minties laisvės simboliu.

Organizatoriai apdalijo talonėliais nemokamai naudotis miesto transportu. Tik kelios stotelės autobusu – ir pasiekdavome metro, kurio linijos vedė į visas miesto kryptis. Pirmą vakarą buvome išvargę, neišsimiegoję, tad užuot ėję su CSDF direktoriumi Balazs Sator į kavinę, pasirinkome viešbučio baseiną ir sauną. Antrąjį vakarą buvo pasiūlyta ekskursija po miestą su angliškai kalbančia gide. Nors temo ir lynojo, miestas atsivėrė prieš mus visa savo didybe ir grožiu. Trečiąją dieną paskaitos baigėsi 15 val., tad ilgai netrukę išskubėjome į Centrinį turgų. Ten pirkome paprikos prieskonių, garsiausio Vengrijos raudono vyno “Jaučio kraujas”, suvenyrų. Edmundas išsirinko įdomių žaislų savo mergaitėms.

Antrasis seminarų ciklas gegužės 6-8 dienomis buvo gilinimasis, ką daryti, kad organizacija taptų stipri, patikima ir nuolatos žengianti pirmyn. Kai kuriuos punktus, kurie buvo išdėstyti pirmajame susitikime, aptarėme ir išsiaiškinome dar sykį – daug kas tapo labiau aišku ir suprantama. Mus įspėjo, kad ne visose srityse ir ne iš karto tapsime “stiprūs”, tačiau turime to siekti. Dar kartą buvo pakartota, kaip svarbu ne tik išlikti, o būti dinamiška organizacija – augti, plėstis, stiprinti savo įtaką, tobulinti savo veiklos metodus, didinti jos apimtis.

Edmundas, kuris lyg ir planavo vykti su manimi į antrąjį seminarą, bet paskutinėmis minutėmis dėl pablogėjusios sveikatos šiai kelionei vis dėlto nepasiryžo. Sunkesnė buvo ne tik kelionė (kėliausi labai anksti ryte, keturias valandas prašliaužiojau Kopenhagos oro uoste, tik vakare buvau vietoje), intensyviau teko darbuotis ir seminaro metu: kai kurias užduotis teko atlikti vienai, be kolegos “pastiprinimo” , ir dalyvių buvo mažiau – tik 12.

Antrajame susitikime daugiau dėmesio buvo skirta bendradarbiavimui pačioje organizacijoje, gavome daug patarimų, kaip tobulinti valdybos posėdžius ir net anketas, iš kurių spręstume apie naujo valdybos nario sugebėjimus.

Šį sykį organizatoriai pamalonino kelione laivu Dunojaus upe. Negalėjome atsidžiaugti Budos ir Pešto vaizdais bei vengriškų patiekalų furšetu.

Rumunai sakė, kad po pirmojo seminaro jų organizacijoje vyko kažkas panašaus į žemės drebėjimą – taip norėjosi įgytas žinias iš karto taikyti praktikoje. Nors po antrojo seminaro teko padidinti vaistų dozes, viliuosi, kad mano nuovargis ir pastangos nenueis veltui. Po teorinių “investicijų” asmeniškai man mielesnis ir patrauklesnis tapo kasdienis darbas, nes labiau suvokiau jo naudą ir prasmę.

Monika Nemanytė